Sidabrinis ąžuolas pakvietė mane,
Kad pasidalintų sruvenančia galia.

Šakomis apglėbęs Saulę jis nešioja,
Šakinimis Žemelę glaudžia ir bučiuoja.

Laiką jis skaičiuoja ne dienom, ne metais —
Sukasi aplinkui vien gyvybės ratas —

Ir tyla vidinė iš kamieno skamba,
Ji užlieja erdvę virsdama į bangą.

Nuvilnija bangos, šios tylos auksinės,
Jos išreiškia valią prigimties pirminės.

Tyloje atgimstam, tyloje mes skambam.
Tyloje atrandam tą vidinę bangą,

Kuri mus palaiko ir į aukštį kelia,
Jąja mes išplaukiam ir atrandam kelią.

Sielos draugą randam iš bangos vidinės —
Meile grįstas kelias link būties pirminės.