(...)
Nuo mano žodžių tėvas it stabu pavirto —
Nė krust, nė šypt.
Turbūt nemanė, kad pažįstu
Anksčiau, negu į lopšį atėjau,
Pašviesdamas kelionę balana,
Kai ten, Kaune, jau Lietuva,
O Vilniuje dar Lenkija gyvena.

Dzievuliau mano, rūke mano –
Gyvenime taip aiškiai nemačiau,
Kai numestas į aukštą sapną,
Kur tėvas ir sūnus
Vienas kitam į veidus žiūri,
Apvaikščiodami praeitį savim.

Paminklais jo apsamanojęs kapuose,
O mes – gyvi.
  
Tėvas:
Negirkim jos,
Nes ji, senatvė, negraži,
Tačiau dažnai protinga.
Jaučiu, ne viską pasakai,
Bet argi tai svarbu
Jeigu tarp užmirštų dalykų,
Dar po būtovę vaikščioja sapnai,
Iš savo lopšio tėvą
Jo kalėjimuos matai.
O ar žinai, kaip atėjau į juos?

Aš:
Tuomet  tėvu dar nebuvai,
Bet Merkį pereiti reikėjo -
Čia, prie Merkinės, susikibę upės trys
Toliau jau vandenis į jūras nešė...
Ar reikia  ką daugiau sakyt
Paglosčius trispalvėje savo dalią?

Tėvas:
Dar aiktelėk,
Balsu gal būsimos baladės.
Į savo esmę einančiam, sūnau,
Kaip upei užtvankos
Kalėjimai sutrukdyt negali.

Atsibundu  –
Balandžio rytas dieną kelia
Ir nuo palangės lesa
Duonos trupinius balandžiai...

Velykos baigėsi,
O kūdikėlį Kristų šit į Garliavą
Prie kryžiaus kalti vedam
Ir Pontijaus Piloto mums nereikia...