Kurį laiką  svarsčiau, kaip protingiau pareiti atgal prie ugnies su prie jos palikta publika. Neklysta netoli. Įvykai telkėsi mažame miško lapinėlyje, tačiau iki šiol toliau dairytis nereikėjo. Užteko bažnyčios arba kitaip — užkurtos Šventos ugnies. Dabar sujudo ir prieigos prie ugnies, taigi  šventorius. Būdamas bažnyčioje, nežinai kas ten dedasi, tačiau kuomet bažnyčia atvira, neįsprausta į mūrų ar medžio sienas, akiračiai prasiplečia, altorius susisiekia su šventoriumi ir nebuvo prasmės manyti, kad jame kilęs šurmulys  galėtų būti neišgirstas.  Ir tikrai — ir Balsas, ir Vidinis, ir paštininkė, ir raidės Atė, Bėtė ir Jotas, ir, žinoma, Šv. Knyga,  susitelkę prie aukuro, girdėjo šventoriuje bruzdesį, bet jo mažai paisė, nes svarbių reikalų būta ir čia. Atitrūkus man nuo kompanijos, Dangaus Sūnaus Balsas kaip mat suvokė, kad šitą  trumpą valandėlę jam siunčia aukšti jo namai: atėjęs prie įstiebtos krivūlės, iškilmingai nusilenkė, persižegnojo.
     — Tai ne lazda, ponai. Atsiprašau, kad taip ją vadinau, ir, matyt, dar ne kartą taip vadinsiu. Bet tai ne  lazda, tai — krivūlė. Nemanau, kad kada nors, matant žalčiui, nusilenksiu jai ir žegnosiuosi. Tačiau netgi pykdamasis su juo, gerbiu jį, Geltonžandį. Tai kovų vyras ir vis kol kas nenugalėtas. Žinau, kad apgailestaujant reikėtų sakyti:deja, nenugalėtas. O atrodytų ginkluotas tik lazda.
     — Ir ugnimi, Dangaus Sūnau, — įsiterpė Vidinis.
     — Taip, ir ugnimi, pone Vidini — nesudvejojęs pritarė jam Balsas ir, nuščiuvusiai publikai stebint, išėjo į kiemo gilumą, kur rinko griūvančios sodybos pastatų malkas, o sugrįžęs atgal, nemenką jų glėbį pametė šalia ugnies.
     — Ponas Vidini ir visi, esate liudininkai, kaip Dangaus Sūnus Balsas kūrena pagonių ugnį,— pasakė ir lengva ranka pakėlęs iš krūvos pagalį, numetė į ugnį. Paskui kitą, trečią. Ugnies liepsnos kibirkščiavo, švietė, atrodė džiūgauja it vaikai, gaudami dovanas iš gero dėdės. O „geras dėdė“, regėjosi, tikrai buvo nusiteikęs kilniems užmojams. Nesunkiai apglėbęs rankos sauja krivūlės liemenį, truktelėjo ją į viršų, bet anoji nė krust. — O-cho tu! — it  nustebo. Suėmė kita ranka ir, įsispirdamas kojomis, kėlė ją visa jėga, tačiau palenktos per kelius kojos neišsitiesė, krivūlė išliko stovėti taip, kaip buvo įsmeigta Geltonžandžio, kaip kažkada jos vietoje stovėjęs perkūnsargis, o Dangaus Sūnus Balsas, nuoširdžiai  šyptelėjo. — Turbūt mano, kad ją į ugnį žadu įmest. Ne, ne. Tikrai ne. Kai aplinkui tokia gausa kuro, tai būtų labai neprotinga, — ir pasilenkė prie ką tik jo parūpintų malkų, iš kur pakėlė apipelijusią, prastos išvaizdos kultuvę. Palaikęs už koto, kiek atidžiau apžiūrėjęs, numetė ją į liepsną, pažerdamas kibirkščių fejerverką. Atrodė, kad viduržiemio saulė net galėtų pavydėti viduryje sodybos kiemo užkurtai ir taip įspūdingai šviečiančiai Dangaus Sūnaus pakūrenamai ugniai. Balso lūpose irgi nusišvietė gera šypsena, nes atrodė, kad kitaip net neįmanoma. O ir visi buvo šventiškai nusiteikę, gebantys kaip laužas pakibirkščiuoti savo sielų šviesa. Bet štai it griaustinis iš saulėto dangas, it pliūpsnis vandens iš kibiro į aukuro ugnį.
     — Pone, kaip jums ne gėda? Na, ir visi... Kaip jums ne gėda? Spoksote, žiūrite kaip avinai į net džiaugiatės, kaip naikinamos sakralines vertybės. Kaip jums ne gėda? — stebėjosi prie ugnies pripuolusi moteris. Pašaukusi Goliui „laikyk!“, mestelėjo jam fotoaparatą, o pati priklupo prie liepsnos ir, sukišusi joje rankas, išsinešė Balso ten įmestą kultuvę. — Kaip tai galima, a? — nesidairydama, bet jau pritilusiu balsu lyg aikčiojo, lyg stebėjosi, regis, tiesiog iš dangaus nukritusi ateivė. Bet toks jos netikėtumas tik todėl, kad iki jai pasirodant, visi buvo užimti įspūdingais, širdžiai ir dvasiai reikalingais dalykais. Bet, matyt, kaip nelaimė viena nevaikšto, taip ir kilnūs, aukštos pagarbos verti supratimai. Varnas Golius atsargiai laikė paduotą jam fotoaparatą ir nemokėjo suvokti, kas čia vyksta. Panašiai atsitiko su raidėmis Ate, Bėte ir Jotu — lyg savyje, bet kažkas sukunkuliavo, užvirė ir atsiradusi vidinė spūstis varžė laisvės pojūtį. Vidinis įniko žiūrėti į Šv. Knygos viršelių gausiai sumirksėjusius žiburius ir teištaręs „O! Šventoji“, sugrubusiais  pirštais glostė juos it šluostydamas brangios jam būtybės ašaras. Paštininkė, atsiminusi jos atneštą Anupro laišką irgi galvojo apie keistai surėdytą pasaulį, kuomet atsiranda tau nepriklausantys reiškiniai, bet jais  negali atsikratyti. Ir vis dėlto ji buvo laiminga, kad savo akimis stebi nesuprantamus, bet akivaizdžiai esamus dalykus, šalia kurių jau netoli ir Dievas. Ir jeigu jis pasirodytų, ką gi, tebūnie... Kaip ši nežinia iš kur atsiradusi moteris, ištraukusi iš ugnies kultuvę. Kuomet iš nežinios ateina tokie dalykai, supranti kaip ji, nežinia, labai reikalinga, kad kokiu tai momentu atsikvėptum visam gyvenimui įsimintinais paveikslais.
      Pirmasis  atsikrenkštė Dangaus Sūnus.
      — Jūs turbūt, ponia, manote, kad mes iš „Durnių laivo“?
      — Nemanau, o žinau, kad daugiau mažiau, bet mes visi iš Durnių laivo, — atsiliepė nepasukdama galvos Balso pusėn. Po pauzelės pridūrė — Ir, beje, nemanau, kad durniai nereikalingi. O! Dar kaip jie reikalingi.  
      Dabar ji atsargiai glostė kultuvę, nuo paviršiaus nuvalydama suodžius ir aplipusį purvą. Atrodė, prausia ją savo baltų rankų baltuma. Dangaus Sūnus Balsas vėl užtilo, matyt, laukdamas sau didesnio jos dėmesio ir vis dar nenumanydamas, kodėl tokie jos priekaištai. Susivokti nebuvo lengva, kadangi, kaip jam atrodė, irgi buvo pakilęs į pagarbos ir išminties reikalingą žygdarbį, kuriam reikėjo pasiryžimo ir drąsos. Ir štai... Kas ji? Iš  kur? Kokie vėjai ją čia atpūtė? Kaip sugebėjo nepaklysti, jei Marcinkonys ir Druskininkai už penkiolikos septyniolikos kilometrų, o aplinkui miškas, persunktas nykstančių šilinių sodžių dvasia.  
     — Suprantu, kad jus trukdau. Bet ką turėjusi daryti, matydama tokią nepagarbą? Džiaugiuosi, kad ši kultuvė vis dėlto nepakilo dūmais į dangų. Galbūt, kada nors atsimindama, pati save apdovanosiu ordinu džiaugdamasi, kad nepabijojau. O dabar, kai su kultuve rankoje, jaučiuosi it Tadas Blinda.  
     — Jūs įsitikinusi, kad čia reikalingi tadai blindos? – klausdamas atsiliepė Dangaus Sūnus. Tačiau pats nustebo, kad taip netikusiai paklausė ir netrukus tarė — Tų blindų jau tiek privisę, kad doram žmogui pavojinga viešumoje pasirodyti. Kalbėjote apie nepagarbą. Pati triukšmaujate, pati dėl to priekaištaujate.
    — Džiaukitės, kad vietoje manęs čia neatsiradusi Renė. Ot, tada  ši kultuvė tikrai būtų turėjusi nemažai darbo.
     — Et, senatvė, kad ją kur! Tik dabar, regisi pradedu suprasti apie ką jūs kalbate, ponia, — prabilo varnas Golius. — O Renė? Tikiuosi, kad kalbate ne apie prancūzą.
     — Kalbu apie sesę.
     — Taip ir pamaniau. Tuomet, matyt, galima ir padeklamuoti,— pagavo pašnekesį Golius ir padeklamavo:

Apkabinu tave stipriai
atimu
Iš dukrų ir vyro
Pavagiu

Bet kad abejonės išnyktų, paklausė:
     — Čia apie jus, taip?
     — Taip, čia apie mane, — atsišaukė viešnia ir jau pati pasiteiravo, kad galbūt jos pašnekovas yra varnas Golius.
     — Kad varnas, regis, klaust nereikia. Bet tikra, kad šaukiamas irgi Goliaus vardu, — pasakė jis.  Ir apreiškė kitiems — Ponai, nenustebkime, bet tai fotografijos karalienė. Neleisk, Dieve, man suklysti, bet mes ją jau senai įsimylėję. Ir ne vieną. Įsimylėję kartu su ant tvoros pakabintu, suskilusiu, nudaužtu molio ąsočiu. Gal netgi geriau pasakyti: uzbonu. Kaip dabar regiu seną, sulamdytą kibirą su ką tik iš šulinio pasemtu vandeniu. O vanduo gaivus, skaidrus it veidrodis atspinti savimi šalia jo esantį pasaulį — dangų, debesis, medžius. Bet argi išvardinsi? Regiu laiko iškraipytas, atrodo, jau visiems laikams uždarytas seno namo langines. Rūdija vyriai, vinis, visa geležis. Ir net prie jų sustojęs laikas rūdija — nieko nėra, kas sugebėtų įeiti į jį ir pasakyti, kad  šis laikas jo. Atrodo, lyg niekieno, tačiau stebuklingai užsilikęs, neišnykęs, jis vis dar praeities laikas, — kalbėjo Golius lyg iš sapo, o paskui pakvietė — Ponai, paplokim Renės sesei, apie kurią jį:

taip seniai nebeturime
ašarų
sese mano jaunėle
iš pasakų
išsūpuota

Ir varnas Golius pradėjo daužti sparną į sparną. Nedidelis tokių aplodismentų aidas, tačiau turintis išliekamą vertę. Tokie dalykai įsirėžia į atmintį ir išlieka kartu su laiku, kuriame jie pasireiškia.  
     — Betgi, ponia, ir aš jus pažįstu,— neiškentusi pratrūko ir raidė Bėtė. — Labai labai pažįstu, nes irgi patikusios nuotraukos. Man gal labiausia inkilai — vienas stulpas, o ant jo daugybė inkilų. Gal koks šimtas.
     — Perpus  mažiau.
     — Betgi tai vis tiek labai daug.
     — Kad ir vienas inkilas, o, pasak tavęs, vis tiek labai daug. Per kažkiek metų daug paukštelių iš jo išskrenda gyventi ir čiulbėti, — atsakė viešnia. Ir vėl ūmai ir apsidžiaugė — Betgi, Viešpatie, ką  matau!  Ogi pavasarį. Net ir gėlės sužydėję. Daug. Ateik, raidute, ateik, — kvietė viešnia prie savęs Bėtę, tai pritraukdama, tai atitolindama nuo savo akių iš ugnies ištrauktą ir nuo purvo valomą kultuvę. Ir jau Dangaus Sūnui Balsui tarė — Pone, jūs vos nesudeginote pavasario...
     — Jūs apie ką? Apie krivūlę? Nesąmonė...
     Bėtė kaip mat  prišoko prie viešnios ir abi kartu atėjo prie Balso. Ištiesė jam kultuvę.
      — Tik pažiūrėkite, koks grožis.
     Balsas  atsargiai iš viešnios priėmė kultuvę ir ilgai vartė, apžiūrinėdamas raštus, piešinius, ornamentus.
     — Taip, ponia. Gražu. Jūs tikrai išgelbėjote pavasarį.
— Mano vardas Nijolė .
( Iš „Sugrįžimų“)