Tėvas:
Pirmiausia pasimelski Nežiniai,
Bet nesupyk – jau senis toks,
Kad gėda man tave sūnum vadinti...

Nutilo balsas, likdamas sapne,
Bet atmintis išsinešė jį gyvą —
Vis  švenčia dar Velykas Lietuva,
O aš toks senas, kad ir tėvas dairosi toliau,
Norėdamas grąžinti į jaunystę,
Galbūt, įkelt net lopšyje
Ir supti jį iš Gardino
Ar Vilniaus  Lukiškių kalėjimų.
Kaip ir dabar, mudviem šit susitikus,
Būtovės siųstame sapne...

Aš:
Manai, kad  pyksiu ir kalbėsiu piktą žodį?
O ne! Teisus esi, tėvuži,
Ir nemanyk, kad  sau gražiau atrodau -
Dažnai  per veidrodį  kalu prie sienos
Senatvės šitokį negražų grožį.
Ir bėgu nuo savęs nelyg šešėlis,
Gerai žinodamas, kad  nepabėgsiu,
Tiktai gražiau pražysta gėles.
Danguj skardžiau pragysta vyturėlis
Ir žingsniais greitesniais į sapną ateinu.
Kur dar tiesa neapmeluota.
(Tikiuosi, kad b. d.)