1

Aš:                    
Velykos vėl.
Jau liūdna jas skaičiuoti,
Bet, tėve, privalau,
Nes reikia atsimint (jeigu nesi vandenyje).
Ženklai man rodo kur ir ko, kada
Šitam žmogaus gyvenimo kely
Norėta prisiliesti prie Svarbiausio.

Galbūt per sunkiai čia kalbu.
Galbūt net neįmanoma suprasti,
Ar verta senio laikmety su raidėm šitaip plušt,
Jeigu žinai — dar  metai ar kiti
Ir susitiksime Anapilio šaly.

Tėvas:
Ar suprantu, ką čia kalbi?
Kuomet  sapne – žinau, matau
Ir paslapties nebodamas sakau:
Nebūk tarp manančių, sūnau,
Kad ji, Anapilio šalis,
Tik vienas Viešpats žino, kaip toli.
Ieškok jos savyje arčiau širdies —
Galbūt tau pasisek surasti
Ir SAVĘS(pi)
Priims bent kaip turistą,
Bet, žinoma, be švento Petro neįleis net į save.

Aš:
Vadinasi?

Tėvas:
Vadinasi, pirmiausia pasimelski Nežiniai,
Bet nesupyk — jau senis toks,
Kad gėda man tave sūnum vadinti...

(tikiuosi, kad, kaip sakydavo b. d. )