Kai sodybų nebelieka,
kai jos apleistos, be langų, —
nebegrįžta į lizdą gandrai...
Kas pakels mano žvilgsnį į dangų?
Ir kas patikės, kad ramiai
iš tenai — iš pasakų tolių —
gandras atnešė žemėn mane?

Kaip seniai,
kaip ilgai čia mus nešė
ir nešė gandrai,
tik laimės su mumis jie
atnešti pamiršo...

Vėl ir vėl pavasariai.
Tėvynė ir gandrams brangi.
Džiaugiasi išskėtę sparnus —
sugrįžimo džiaugsmą rodyti ima.
Vėl į žemę jie neš žmones naujus.
Ir pabirs baltom krištolo šukėm
gandrų atnešti žmonių likimai...