Už mano lango - debesys lietaus,
Kaltės žaibai šalti - už tavo lango,
Griaustiniai atgailos per naktį griaus
Žodžius, kurie ir vėl mintis aplanko.
Mes likome drauge, bet - svetimi,
Nes sąžinė senokai surandėjus
Neleidžia mudviem būti savimi,
Tik ašaras vilties džiovina vėjas.
Kaip gaila, - metai tapo mums našta,
Kurios net nešti nebėra prasmės.
Atleisk, - esu aš nebe ta
Ir tu jau pasikeitęs iš esmės.
Net žodžiai nieko nebereiškia, ne,
Tylėdami mes taip arti stovėsim,
Bet nebebus ramybės širdyse.
Mes vieniši, nors vis dar esam dviese...
Liepa
2012-04-05 17:17:45
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2012-04-05 23:39:03
Labai ačiū visiems :)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-04-05 23:01:21
Įtikinantis, įtaigus kalbėjimas.Ką gi, toks jau gyvenimas...Dviese vienatvė...
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2012-04-05 21:58:20
Tik patys sprendžiam: ar nešti savo naštą, ar nusimesti ją.
Natūraliai, įtaigiai apie vienatvę dviese. Tikras.
Anonimas
Sukurta: 2012-04-05 21:08:09
nors lyg ir pirmą Jūsų kūrinį skaitau, bet keistai savas įspūdis.
Labai įtaigios personifikacijos. Sėkmės kūryboje!
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-04-05 19:47:55
Nelengva nešt tokią naštą.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2012-04-05 19:42:52
Liūdnokai nuskambėjo, bet skilęs puodas kartais laikosi ilgai... Sekmės.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2012-04-05 19:14:45
Taip. Tokia būsena tikra našta. Gerai, kad to patirti neteko...