Už mano lango - debesys lietaus,
Kaltės žaibai šalti - už tavo lango,
Griaustiniai atgailos per naktį griaus
Žodžius, kurie ir vėl mintis aplanko.

Mes likome drauge, bet - svetimi,
Nes sąžinė senokai surandėjus
Neleidžia mudviem būti savimi,
Tik ašaras vilties džiovina vėjas.

Kaip gaila, - metai tapo mums našta,
Kurios net nešti nebėra prasmės.
Atleisk, - esu aš nebe ta
Ir tu jau pasikeitęs iš esmės.

Net žodžiai nieko nebereiškia, ne,
Tylėdami mes taip arti stovėsim,
Bet nebebus ramybės širdyse.
Mes vieniši, nors vis dar esam dviese...