Kvėpuoja tikruma
žavus snieguolės žiedas,
prikeltas nemirtingo laiko
žingsnių aidulių.
Prabėgusios dienos
prisilietimų vyzdžiuos
jau sklidini ąsočiai
gyvasties lašų.

Lazdynai ir karklai
pavasarinėj fiestoje
gelsva žiedadulke ramina
siausmą žirginių.
Į meilės pievą
suplasnoję gervių klyksmai
išbraido rytmetinę tylą
atdarų namų.

Rieškučiomis semiu
prisikėlimo pradžią —
tiek visko daug! Širdim aprėpti
aš jau negaliu.
Nuo vėjo permatomos
muzikos apsvaigusi,
supuosi tiltuose
regėjimų naujų.