Tiek daug pavasario
Kvėpuoja tikruma
žavus snieguolės žiedas,
prikeltas nemirtingo laiko
žingsnių aidulių.
Prabėgusios dienos
prisilietimų vyzdžiuos
jau sklidini ąsočiai
gyvasties lašų.
Lazdynai ir karklai
pavasarinėj fiestoje
gelsva žiedadulke ramina
siausmą žirginių.
Į meilės pievą
suplasnoję gervių klyksmai
išbraido rytmetinę tylą
atdarų namų.
Rieškučiomis semiu
prisikėlimo pradžią —
tiek visko daug! Širdim aprėpti
aš jau negaliu.
Nuo vėjo permatomos
muzikos apsvaigusi,
supuosi tiltuose
regėjimų naujų.