Raulas pasitraukė nesuprantant kaip - neatrodė, kad kaip šliužas jis nušliaužė ar kaip žmogus nuėjo, nužingsniavo. Saujoje dar vis jutau jo šaltoką rankos paspaudimą, o ausyse paliktus žodžius – iki. Taigi, iki kito susitikimo. Tačiau tuokart jautriausiai atrodė niūniavimas: Žilvinai, Žilvinėl...
     Diena dar vis trumpa, bet krizinis šviesos periodas pasibaigė su saulėgrįža, o gruodžio pabaigoje prieš Naujuosius metus pavalgius Kūčių vakarienę ir atšventus Kalėdas, saulė jau įstengdavo kasdien kilstelėti anksčiau ir leistis vėliau. Kitada tai žiemos, tai tvorų šalčiuose poškėjimo metas, bet tai kitada, o dabar va – grybai auga. Nors suvoki, kad žiema dar pasirodys, bet vis dėlto miela žvalgytis po kuždančias miško samanas ir atsiminti, kiek daug ko paslėpta po jų kilimais.
     - Dzieduli, a - ūūū! Kur tu? – irgi galvoje panašiai kaip miške pašaukė papūgėlė.
     Šyptelėjęs mintimis atsiliepiau:
     - A - ūūū! aš čia. - Ir tik dabar smegenys panoro kažką reikšmingiau suprasti. O ką? Ką būtent?
    Su Raulu pakalbėta apie tą ir aną, bet tokioje kalbos raizgynėje nė viena mintis nebuvo suprantamai suvokta - reikėjo atsirinkti kiekvieną ir išpainiojus, išnarpliojus suvynioti į atskyrus kamuoliukus. Tačiau ir toks minčių atrankos darbas irgi be aiškesnio supratimo.
     - Jie iš tikrųjų, dzieduli, grybauja. Ir fotografuoja,  fotografuoja. Voveraičių viena kita, bet kai jos nufotografuotos, kai visos nuotraukose, atrodo, kad jų daugiau negu bet kada čia tiek buvę.      
     Sunkus, dengtas, iš plento į miško keliuką įsukęs sunkvežimis man dar nedaug rūpėjo, o netikėtas, trumpas ir šaltokas susitikimas su Raulu po truputį vis labiau šilo. Ūmai pasidarė įdomu žinoti, kad  papūgėlės su Raulu gerai pažįstamos ir mano galvoje atsiradusios  ne dėl sutrikusios smegenų veiklos, o dėl kažkokių man nežinomų priežasčių. Atrodė, kad net vėl jaučiu prie  smilkinio miško žmogaus prisilietimus, jo pirštų pabaksnojimus klausiant papūgėlių, ar išmokusios giedoti Internacionalą. Nusliuogė į smegenis ir jo apie jas pasakyti žodžiai, kad, girdi, nelengva buvo skirtis ir kad, girdi, toks  sprendimas atsirado tik apmąsčius daug dalykų.
     Prisėdau ant audros išversto beržo kamino. Išvartų nemažai. Daugiausia pušų. O eglė pasitaikydavo čia retai, bet buvo smagu žinoti, kad ir ji nesvetima šitam kraštui. Įbedęs į žemę akis, įsiklausiau norėdamas išgirsti papūgėles, bet jos nuščiuvę. Ir, beje, neįmanoma  buvo patikėti, kad per visą bendravimo su Raulu laiką, jos išliko neįtikėtinai ramios – it prasmegusios tuštumoje.
     - Chė! Bet ir besarmatės esate! Maniau, kad pas mane savo valia atsiradusios. Betgi ne taip. Ir va reikėjo susitikti Raulą, kad bent šiek tiek galėčiau daugiau sužinoti. Mižnės esate, mielosios, o ne papūgėlės. Ir – ša!  
     - Šie reikalai pernelyg subtilūs. Mudvi, dzieduli, niekuomet nebūname ten, kur būname be naudos. Kitaip sakant, būname, bet visuomet taip, it mūsų nebūtų.
     - Ar manote, kad galite spręsti, kur naudingos, kur ne? Man tikrai įdomu būtų žinoti, kokie santykiai jus sieja su žalčiu.
     - Kaip žaltys jis labai retai.
     - Gerai. Būkite, kaip jums patinka. Neprasta žinoti, kai žmogus gali apsieti be papūgų. Bent jau tų, kurios jo nuosavoje galvoje.  
     - Dzieduli, jeigu manai, kad pats sugebėjai jį pavadinti Raulu, tai atsiprašom, bet ne pats, - pasakė viena. O kita pridūrė:
- Bet manyk, dzieduli, kad pats. Taip būti, taip gyventi prasmingiau. Gyvenimas neatrodo apytuštis ar net tuščias. Ir manykite dar, kad štai kažkas sugalvojo tave atsiminti ir viens, du, trys ir prašau - atvažiavo. Žmogus turi eiti per žemę tvirtai į ją įsikabindamas. Raului šitokia parama irgi reikalinga. Jau senokai save mintyse vadino Raulu, bet viešai nedrįso.
     - Mat kaip! Senokai vadino Raulu? Ar ne nuo tada, kai šiuos namus paliko dėdė Jonas?
     - Aš sakiau, kad su dzieduliu nesunku susikalbėti, - sugargė papūgėlė savo bičiulei, prisiimdama įprastą kalbos manierą: reikšti mintis dialogu. Bet antroji nebuvo optimistė.
     - Dar pamatysim, kaip dugną dėsim, - atsiliepė jai.
     Nėra jau dėdės Jono. Jau ilgokas laikas, kai nėra. Aplenkęs Šklėrių kapines, nukeliavo į Druskininkus ir ten atgulė miesto kapinėse. Jos ten didelės. Ne bet kaip suveltos – ir pasivaikščioti galima, ir net kažkokį dvasios kilstelėjimą krūtinėje pajausti. Bet, Dieve mano, kaip viskas keičiasi. Kodėl toks amžinas skubėjimas sukurti, o paskui kūrinį sunaikinti, nepaliekant vietoje net mirties pėdsakų. Dėdė Jonas  buvo paskutinis iš šitos Grigų, tačiau Raulais vadinamos sodybos.
     Jau nežinau, kaip ilgai sėdžiu ant beržo išvartos. Nesisukinėju, nesidairau, negirdžiu ką ošia miškas, tik atmintimi ir akimis vis giliau gręžiuosi į laiką, kur atsidengia tvora aptvertas vienkiemis, o vakarais visus Raulus surenka į vieną krūvą ir susodina vakarienės prie dviejų vienas su kitu galais sujungtų stalų. O ne! Jau ne pirmas kartas, kai nusiteikiu dar bent kartą surinkti juos visus po palubėje pakabintais šventųjų paveikslais, tačiau po tokių pastangų visuomet atsiranda priekaištų. Net būna, kai pagalvoju, kad kažkas į šiuos namus  per mano neišmanymą negeba pareiti. Bet šįsyk išgirstu, kaip smagiai  nusikvatoja miško žmogus, pavadintas Raulu.
     Iš tikrųjų, man vis dar nepavyksta sužinoti, kodėl šis vienkiemis pavadintas Raulų vardu, nors visi, kas čia beateitų, kas ką apie jį bekalbėtų, kitaip jo nevadina. O parodydami į jo gyventojus, irgi sakydavo: Raulų Vinca, Raulų Jonas, Raulų Ažbieta, Raulų Stepa... Penkis sūnūs ir aštuonias dukteris, taigi savo dėdes, tetas ir motiną, nesunkiai susodindavau prie dviejų galais sujungtų stalų, galustalėje jų pasodindamas savo senelį, o jų tėvą Šimą ir abi jo moteris - Brigitą ir močiutę Marcelę. Ilijonas, senelio brolis, neskubėdavo prie stalo. Buvo viengungis ir gali būti, jog sieloje neretai jautė šaltuku įslinkusį ir ten šliaužiojantį žaltį - ne piktą, bet vis dėl šaltakraujį, savo vyro galias iššvaisčiusį be moters.
     - Na jau, na... Baik paistęs niekus, Pranuci, - sudraudžiu save panosės murmesiu, bet suprantu, kad skirtingai nuo ankstesnių kartų, šįkart labiausiai užkliūvo būtent jis, Ilijonas. Net darosi įdomu, kažin, kaip būtų pasielgęs čia sutiktas dručkis, jeigu jį būčiau pavadinęs, ne Raulu, o Ilijonu. Tačiau ši mintis darosi vis baugesnė. Jau norisi jos greičiau atsikratyti, bet taip yra, kad daug dalykų, sukaišiotų žmoguje, nepaklūsta jam – paima kaip mažą vaiką už rankos ir vedžiojasi paskui save. Regis, mano savijauta parūpo ir papūgėlėms
     - O dziedulis, regisi, su pečialindomis po dangų nardo.
     - Irgi pasakei - „po dangų nardo“? Nebent sapnuodamas.
     - Iš tikrųjų, nebent sapnuodamas, - atsiliepiau mintyse ir, tingiai pamosikavęs kojomis, nuslydau nuo išvartos, tuoj apčiuopdamas kojomis samanotą miško žemę.  
     - O, atsargiau, dzieduli. Taip galima ir į duobę įkristi.
     „Į duobę? Nebent praskrodus praėjusių septyniasdešimties metų erdvę“? - atsiliepiu mintimis, bet tikrovė nepaslankesnė už vaizduotę; ši, atrodo, tik krusteli, tik mosteli kaip pečialinda greitu sparnu ir regiu, kaip viršum iškastų duobių dangus užspringsta urvinių kregždžių skrydžiais. Skraido, šaukia, rėkia. Ir taip visuomet, kai sumanydavau įslysti į duobes ir apieškoti ten įrengtus jų urvelius.
     - Ieškok, ieškok. Kiaušinėlių pilni urvai, - girdžiu, kad galvoje dar labiau nerimsta papūgėlės. - Skania kiaušiniene svečius pavaišinsime.
     - Jūs ką? Tyčiojatės? Atsiminti neleidžiate?
     - O gal tik padedame? - paklausė kažkuri, bet lyg kažko nepatenkinta - Betgi kaip savo namuose pranašu nebūsi, taip ir „ačiū“ už paslaugą nesulauksi. Pasitik, jie jau čia. Svečiai.
   Pakėliau aukščiau galvą ir anapus kelių kadugių  priešais save pamačiau Joną iš Griškabūdžio.