Pavargęs, bet nedaug.
Pavasaris po sielą taškos.
Su juo pramokau muzikuot jautriau —
Štai glostau akmenėlį,
Paskutinį savo raštų tašką,
Ir išgirstu niūniavimą savy
It būčiau lopšyje.

O baltasis Dievo pasiųstas Ak — muo,
Dar su tavim man teksią pagyventi.
Štai skilo žodis ir skiemuo,
It driežas uodegą praradęs,
Išliko lūpose ir aikčioja vis: ak!..

Ak, nuostabus pavasari,
Ir mažame gyvenimo lašelyje
Žvaigždynus sužeria dangus...
Ak, kaip smagu, kad  šitaip pagyvename,
Kai skeliasi nors žodyje perpus
Ak — muo.

Kvatojasi pavasaris
Ir aš kartu su juo...