vaikystė liko ant sūpynių suptis
ant obels šakos, kuri pavasarį pražysdavo
ne kiek baltais, kiek rožiniais žiedais
girgždėdavo kaskart ir su kiekvienu skrydžiu
į paukštį bandymu pavirst ir skrist
šaka, viduržiemį sušildžiusi namus,
kuriuos, deja, nesinori niekad grįžt
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): laiptinė į dangų
Sukurta: 2012-03-26 23:37:06
pradžia žaisminga, bet sekančios eilutės nostalgiškos. ah,ta vaikystė...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-03-26 22:54:14
pats šviesiausias laiko tarpas- vaikystė...
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2012-03-26 21:52:53
Gramatinė klaida - supynės-sūpynės. Pataisysiu.
Dar turbūt turėtų būti ...namus,/ į kuriuos, deja, nesinori niekad grįžt"?
Taip pat neskamba du "ant" vienas šalia kito.
Nors ir paprastais žodžiais, bet jaučiasi nostalgija :) tik dar formą truputį gerai būtų pašlifuoti :)