vaikystė liko ant sūpynių suptis
ant obels šakos, kuri pavasarį pražysdavo
ne kiek baltais, kiek rožiniais žiedais
girgždėdavo kaskart  ir su kiekvienu skrydžiu
į paukštį bandymu pavirst ir skrist
šaka, viduržiemį sušildžiusi namus,
kuriuos, deja, nesinori niekad grįžt