* * *

Tolimas jų laukė kelias, –
link tėvynės mylimos krantų.
  Negausus žąsų būrelis
  trikampiu judėjo pamažu.
Nepabūgus nei lietaus nei vėjo,
švintančiam skliaute vora,
  vedlio vedama skubėjo, –
  neskaitlinga, atkakli tauta.

Tik kai apačioj sublizgo
ežero pažįstami krantai,
  valties inkaras nugrimzdo,
– šautuvas pakilo nelauktai.
Ryto tylą pervėrė griaustinis,
– šaratų liepsnojanti kruša
  paukščio negailėdama krūtinės,
  vedlį pasirinkdama auka.

Du sparnai praradę šeimininką,
apglėbė šaltas bangas,
  o vora sutrikus – nelaiminga
  metėsi išdrikus į dausas.
Kuo aukščiau, į saulės šviesą...
– tik dabar, sugrįžus į gimtinę,
  paukščiai tepajuto tiesą,
  kad nelaukė jų Tėvynė.

O vedlys metalo sudarkytas,
skęsdamas lėtai, lėtai,
  nebematė koks saulėtas rytas,
  vandenyje plunksnos, – nors savi krantai...

* * *