Gimtinė
* * *
Tolimas jų laukė kelias, –
link tėvynės mylimos krantų.
Negausus žąsų būrelis
trikampiu judėjo pamažu.
Nepabūgus nei lietaus nei vėjo,
švintančiam skliaute vora,
vedlio vedama skubėjo, –
neskaitlinga, atkakli tauta.
Tik kai apačioj sublizgo
ežero pažįstami krantai,
valties inkaras nugrimzdo,
– šautuvas pakilo nelauktai.
Ryto tylą pervėrė griaustinis,
– šaratų liepsnojanti kruša
paukščio negailėdama krūtinės,
vedlį pasirinkdama auka.
Du sparnai praradę šeimininką,
apglėbė šaltas bangas,
o vora sutrikus – nelaiminga
metėsi išdrikus į dausas.
Kuo aukščiau, į saulės šviesą...
– tik dabar, sugrįžus į gimtinę,
paukščiai tepajuto tiesą,
kad nelaukė jų Tėvynė.
O vedlys metalo sudarkytas,
skęsdamas lėtai, lėtai,
nebematė koks saulėtas rytas,
vandenyje plunksnos, – nors savi krantai...
* * *