Vienuma. Tyluma. Nežinia.
Žalios skaros į rudenį svyra.
Debesis toks juodai, taip žemai
Braukia nerimu sklidiną lyrą.
Nesigraužk. Pastovėk. Pasvajok...
Dalgis smilgą prie kelio nukirto.
Taip gražiai pilkoje pakelėj
Pienės žiedas pakilo virš šilo.
Nes žydėjo smagiai su geismu.
Trypė pėdos ir šalnos, ir vėjai.
Nesikrimsk. Neburnok: jau vėlu –
Nieks nekaltas, jog pats nežydėjau.
Ražas
2012-03-17 13:22:38
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2012-03-17 20:24:27
didžiausią įspūdį padarė paskutinės eilutės... tiek tiesos ir tikrumo...
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2012-03-17 20:12:15
Tokie tikri ir tyri jausmai... Paskutinę eilutę perskaičiau taip:
Nieks nekaltas, jog pats nežydėjai.
Vartotojas (-a): PelėdaitėS
Sukurta: 2012-03-17 14:00:12
Kažkas paslydo.Norėjau parašyt, kad "gyvenimas dar nesušoktas tango", o eiliukas nuostabus ir labai talpus.
Vartotojas (-a): PelėdaitėS
Sukurta: 2012-03-17 13:52:13
g