Vienuma. Tyluma. Nežinia.
Žalios skaros į rudenį svyra.
Debesis toks juodai, taip žemai
Braukia nerimu sklidiną lyrą.

Nesigraužk. Pastovėk. Pasvajok...
Dalgis smilgą prie kelio nukirto.
Taip gražiai pilkoje pakelėj
Pienės žiedas pakilo virš šilo.

Nes žydėjo smagiai su geismu.
Trypė pėdos ir šalnos, ir vėjai.
Nesikrimsk. Neburnok: jau vėlu –
Nieks nekaltas, jog pats nežydėjau.