Jeigu perkūnai trankosi po tylą,
Jeigu palaukus minutėlę, kitą jau matai —
Kalnai sugriuvę, uolomis viršūnių byra,
Užtvenkdami pakalnių žavesį,
Kur upės metasi iš savo kelio
Ir nesugrįžta atgalios...

Dievuliau mano, argi tai tyla?
Ar galima ją šitaip rodyti, kaip sau brangiausią?
Kaip pasilikti tartum maldoje  
Su žodžiais jos:
— Dėkoju, Viešpatie,
Dabar ji jau vienintelė ir amžina?

Bet ką tuomet daryti man,
Jeigu pasaulį šitaip skauda?
Meteoritai nukrenta ir degina taigas,
Kaimynas kapą rausia,
Ieškodamas sau lobių avinėlio širdyje.