Ar taip užtruks ilgai? — gal nespėliosiu,
Tačiau net ir tuomet, kai burnoje nė žodžio —
Duetas gieda.
Ir...  įvairiai, beja.
Iš kur toks įkvėpimas, Vakare, iš kur —
Surinkti muziką tylos į savo burnas?
Na, o tuomet...

Dzievuli mano, ar galėjau pagalvoti,
Kad tiek daug muzikos, apėjęs vieškeliais kreivais.
Ir Vakarą, šį nuostabų bičiulį,
Taip pat, deja.

Sakykite, ar bent pasąmonėj kažkur
Nubus laimingas supratimas —
Kokie mes gražūs esame,
Kai teisiame save,
Kad ir praradę daug,
Bet... proto ir drąsos
Sunkiausiam teismui pasilikę.

Atsiremiu atmintimi į seną kiemo svirtį,
Klausau, kaip vaikšto šuliny vanduo ---
Giedokim, Vakare —
Nelyg bažnyčioje, giedokim —
Alus bokaluose net elgetai dar greit nedžius,
Tik kas vandens iš šulinio paduot man gali?
Kas apkabins atodūsiu jo būtą svirtį be manęs?