Gal nuslyskim paviršiais buities,
Nes kiekvieno gelmėj savos rakštys.
Likęs noras – gyvent ir skaudėt,
Patirtis šitai leidžia suprasti.
Kas jautru, tas aukščiausia nata,
Kol tylėjimas karceriu tampa.
Apmaudu – tu ne tas, aš ne ta,
Susigūžę kaip ringe į kampą,
Nuo kovų ir kurti, ir akli
Bijom gongo. Jis reikštų vienatvę.
O buitis? Ji – tarnaitė tyli,
Nugrimuojanti einant į gatvę.
Bet įžvelgia įgudus akis,
Kokios žaizdos paslėptos po pozom.
Per žiauru būtų garsiai sakyt,
Kas mes esam ir kaip mes atrodom –
Du ašvieniai vienam kinkiny
Tik apsunkint keliavimą gali.
Aš jaučiu, kaip tu sunkiai eini.
Ak, tos rakštys! Jos traukia į šalį.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2012-03-10 09:44:19
gražiai tyla palyginta su karceriu. :)
Vartotojas (-a): sada
Sukurta: 2012-03-09 23:23:16
Patiko.
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2012-03-09 19:53:38
Daug ir vaizdingai pasakyta.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2012-03-09 19:05:24
Jeigu skaitytojai skaitys šį kūrinį neatmestinai, o lėtai ir pamąstydami (beje, ir pasigėrėdami taikliomis metaforomis), tai supras, kad ta iš pirmo žvilgsnio vos ne kasdieninė scena ar veikiau situacija tarp vyro ir moters čia išvartyta taip nuosekliai ir teisingai, kad... Žodžiu, labai, labai vykęs kūrinys. Dėkui, įsimėgstinu.
Anonimas
Sukurta: 2012-03-09 17:02:38
fantastiškai aprašot tai, kas kasdien sminga rakštimis. O ašvieniai apskritai - pataikyta į dešimtuką:)