Gal nuslyskim paviršiais buities,
Nes kiekvieno gelmėj savos rakštys.
Likęs noras – gyvent ir skaudėt,
Patirtis šitai leidžia suprasti.
Kas jautru, tas aukščiausia nata,
Kol tylėjimas karceriu tampa.
Apmaudu – tu ne tas, aš ne ta,
Susigūžę kaip ringe į kampą,
Nuo kovų ir kurti, ir akli
Bijom gongo. Jis reikštų vienatvę.
O buitis? Ji – tarnaitė tyli,
Nugrimuojanti einant į gatvę.
Bet įžvelgia įgudus akis,
Kokios žaizdos paslėptos po pozom.
Per žiauru būtų garsiai sakyt,
Kas mes esam ir kaip mes atrodom –
Du ašvieniai vienam kinkiny
Tik apsunkint keliavimą gali.
Aš jaučiu, kaip tu sunkiai eini.
Ak, tos rakštys! Jos traukia į šalį.