Ryto laiškai neparašyti liko.
Diena užgriuvo,
Dar nelaukiant jos.
Ir šen, ir ten po ją –
Daug prakaito, daug dulkių, ilgo kelio,
Tačiau nesibaigia darbai.
Ir kur tik nueini – vis reikalai, vis reikalai.
Nebuvo laiko pasėdėt prie stalo,
Pasišnekėti,
Po taurelę maktelėt skaniai,  
Užkandant lašiniais ir laužiant duoną rupią,
Ir išsiskyrėm, nepamatę vienas kito:
Diena – manęs,
O  aš – Dienos.
Ir štai atėjo Vakaras.
Žiūriu – tik nuolaužos iš reikalų palikę,
Su skambančiais kišenėje liesais skatikais.
Tai jie, mielieji, dar alaus bokalą stato,
Dar pašviečia į veidą atmintim gera.
Ir nustembu, kai Vakaras staiga:
– Galėtume duetas, Pranai, būti.
Panašūs, temstantys abu.
Ir Saulė leidžiasi pro mus.
Bokalų nedaužykime, kad šukių kuo daugiau,
Tačiau kol prie alaus –
Kodėl turėtume į tylą grimzti?
Ne aš, Naktis tave ten glaus.
Tu man čia laikinas, aš – tau,
Bet kai neturime geriau –
Priimkim lemtį prie alaus bokalo.
Geram duetui kaip girtuokliui –
Ir jūra iki kelių...