- O kur žaltys? Kur dingo Gelonžandis?- išgirdau klausiant, bet akys pasiliko užmerktos – buvo miela jausti, kad kažkas gero atsitinka dvasioje. Su taip užmerktomis  akimis neatrodai, kad esi ar gali būti aklas, tačiau sujudimas už anapus užmerktų akių vokų darėsi judresnis. Net ir Dangaus sūnus Balsas:
-  Betgi jis iš tikrųjų dingo. Argi vertėjo? Nesu jam priešas. O kad Dievas vienas ir kad  aukščiau už visus apsišaukėlius, tai, žinoma.
- Dzieduli, jis visiškai negali  dingti. Taip juk? - pasakė Šventoji ir paragino: - Visi atėję prie krivūlės, o kodėl mes tupinėjame? Bet stop! - tyliu šnabždėsiu aiktelėjo. - Aš, regisi, girdžiu jį. Negi savęs nepažįstu? Lyg ne knyga, o antena būčiau. Ar supranti, ką sakau? Regis, žalčio balsą girdžiu. Ir turbūt,  kad iš  krivūlės, - įsiklausydama į save, šnabždėsiu pakalbėjo Šventoji, tačiau nesulaukusi atsakymo ir vėl: - Ar  supranti, ką sakau? Lyg Geltonžandį girdžiu.- Tačiau tokie jos paniukinimai mano burnos nepražiodino: reikėjo patikėti, ar kad sapnuoju, ar kad įklydome į kažkokią liūdną – linksmą - neįtikėtiną pasaką. Tačiau ir pasakos atveju, argi mums nepakaka nutikimų nuo pat ryto, o ypač atsiradus Šventajai, apsigobusiai neįprastu apsiaustu po kuriuo tvenkės netapati išorei erdvė? Nepramerkdamas  akių žvilgterėjau jo pusėn. Buvo, kur paliktas, tačiau išvaizda ryžtingai pasikeitusi ir tylus, laukiantis, iki žmogaus dydžio susmulkintas Petro ir Povilo bažnyčios Vilniuje kupolas pasikeitė ir panašėjo į Kabelių bažnyčios bokštą.
Atsimerkiau. Vaizdas išliko – taip,  paliktas netoli ugnies Šventosios aprėdas išvaizda priminė Šv. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios Kalbelių parapijoje bokštą. Jų ten du. Abu mediniai, kaip ir visa bažnyčia, kažkada iš  Ratnyčios pervežta į Kabelius.
- Kaip čia taip?
- Taip  paprasčiau ir draugiškiau. Galbūt šitaip atrodo konkurencija, – burbtelėjo it nereikšmingą dalyką Šventoji ir jau audringiau: Dzieduli, bent man  darosi smagu, kad protas išmoksta gyventi ne tik elektronikoje; jis jau ir lazdoje. Matyt, ateina laikas, kai neva negyvas pasaulis sujuda gyventi. Ir teksią smegenims pripažinti, kad gamtoje negyvo nėra. Ką tik pačiai atrodė, kad tik aš čia galiu kažkokius cirkus atlikt, bet jau nenustebčiau, kad štai ir iš krivūlės išvažiuotų karieta. Netgi ta senoji „Dženė.“.
Taip išgirdęs Šventąją beveik nemokėjau tikėti, kad šitaip galima pamąstyti atviru tekstu. Jeigu toks pamąstymas savyje, mintyse, smegenyse, tai tiek to, tokie procesai  užslėpti, kitų klausos nedirgina, bet kai taip, atvirai...
- Baik, šventoji. Baikime. Tačiau suprantu, ką  kalbi ir privalau pripažinti, kad pažinimo pasaulis irgi begalybės erdvėje.
- Taip, taip, dzieduli, - pripuolė prie mūsų Bėtė, - Ten ir karieta. Išdrožta. Ir žirgas. Toks pats, kaip Ygaga. Irgi išskobtas. Bet vaizdas tikresnis negu fotografijoje. Aš net ranka glosčiau, - nerimo savo odoje Bėtė ir nutvėrusi už palaidinės skverno stiprokai tempė ateiti prie stovinčios krivūlės. Pasitikęs Balsas šyptelėjo, atrodė, kad  jis išgirdęs, ką  mudu šnektelėjome su Šventąja ir dabar lyg pratęsė neužbaigtą kalbą:
- Panašu į lenktynes. Geltonžandis mums padiktavo sąlygas ir dingo. - Ir jau Šventajai: - Atrodo, kad neblogai išmanai, ką reiškia socialistinis lenktyniavimas.
- Socialistinis lenktyniavimas? - sušvytravo knygos viršelio ugnelėmis Šventoji. Ką tai reiškia?- nuoširdžiai paklausė.
- Tai panašu į konkurenciją , bet jo esmė kilnesnė, labiau krikščioniškos prigimties. Žmogus žmogui draugas, bičiulis, brolis ir dar kažkas. - Ištiesė į krivūlę ranką ir kone ją pasiekdamas: - O žiūrėti į šitą jo lazdą nenuobodu. Atsirastų čia Dievo gyvas žodis, tarstelėtų: „ išeik, pasauli, iš lazdos“, tai nelengva numanyti, kas čia atsitiktų. Tokį pasaulį nors dėk užantyje, šildyki juo save, o savimi – jį.
- Tu apie tai: „Ir Dievas tarė“?
Sustojau prie vietoje perkūnsargio įsmeigtos krivūlės ir stipriai pajaučiau, kaip gerai, patikimai ji įsišaknijo į žemę. Girdint šnekas apie tokius dalykus lengviausia jais nepatikėti. Taip, beje, kasdienybėje ir darome, neįsileisdami  nieko, kas galėtų ją kažkaip sušiaušti, nuvilnyti per jos  žmogaus gyvenimo patirtimi nugludintą  paviršių. Bet mums, susirinkusiems apleistame Grigų vienkiemyje, šį sausio tryliktoji buvo kitokia – ryžtinga, užsimojusi pertvarai žmogaus suvokimų sandaroje, o, vadinasi, - ir  aplinkinio pasaulio supratime.
-  Dzieduli,  čia dar tavo vienas eilėraštis, - lyg atsiliepdama  į mano mintis,  apčiupinėdama krivūlę, rodė raidė B.
- Neskubėk, Bėte, neskubėk. Nebūk žvirblis: „ čia ne aš, čia  ne aš, bet klausykit tik manęs“,- ūmai darėsi linksma, o atsiradęs prie krivūlės ir įsigėręs į ją akimis, pajutau suvirpintą  ekstrasensorinį  suvokimą, kuomet  jau beprasmiška ieškoti priežasčių supratimui iš kur, kodėl, kaip jis čia atsiradęs.  Atrodė, kad suprantu, žinau, kaip arti viena kaitos savo galių prigimtimi panašios Šventosios (knygos) ir Krivūlės (lazdos) energijos. Tačiau net ir toks didis panašumas skleidėsi per įvairovę- krivūlė buvo išmarginta, išrašyta, išraižyta, išpiešta, išskobta, užgriūta  įvairiausios išvaizdos figūromis. Vienos į kažką panašios,  matytomis, o kitos- visai nežinomos būtybės, nežinia iš  kur „pakviestos“ į krivūlę čia būti. Šventosios (knygos)  viršelis irgi prisotintos tokio, sakykim mistinio pasaulio ir iki šiol dar nesuvoktas. Kiekvienąkart apžiūrėdamas ją,  paregėdavau kažką  anksčiau neregėto. Krivulė savo ženklais prilygo Šventosios ženklų įvairovei ir tik dabar suvokiau,  apie ką  kalbėjęs Dangaus Sūnus  Balsas, tardamas: O žiūrėti į šitą jo lazdą nenuobodu. Atsirastų  čia  Dievo gyvas žodis, tarstelėtų- „išeik, pasauli, iš lazdos“, tai nelengva  numanyti, kas čia atsitiktų;
Apžiūrint krivūlę, buvo lengviau suprasti, kaip atrodytų pasaulis, išėjęs iš jos. Bet toks jis išrodytų pagal fizinius  matymus, pagal  regėjimus.  Tačiau ar dvasios regėjimai  ne  didesnės apimties? O tuomet  jau ir vėl: kaip tai išreikšti, jeigu tarp savyje žinomų instrumentų, tokio pajėgaus  nėra? Ir net nežinai, kur galėtų būti ir kaip atrodo, išskyrus tą vienintelį, įvardintą Dievo Žodžiu. Tačiau ir jis, Dievo Žodis, kai jis ateina iš nežinia kada ir aplinkiniu būdu, jau atvėsta, daug ką savyje praranda, nes, matyt, reikia manyti, kad  gyvas, tapatus  jis tik tuomet, kai išgirsti jį savo dvasioje: Ir Dievas tarė: „Tepasidaro šviesa! Ir pasidarė šviesa!...“
Atrodė, kad atsiradus Geltonžandžiui, jau nei jis, nei Balsas negalėtų krivūlės šviesoje būti atgrasus. Aš irgi jaučiau, kad   savo tiesą geriausia gebėčiau išsakyti suvokimu, kurie dar nepersitvarkė į kitą produktą, prigimtį, kad ir, sakykime, savo Žodį. Priešais jį visuomet yra tas grynuolis, kuris ir veržiasi į žodį,  norėdamas kad per  jį būtu pažintas.  Bet, kaip suvokiu, taip pasirodęs per žmogaus žodį, jau  neatspindi savęs, kaip grynuolio, nes betarpiškas  pasirodymas neįvykęs. Ir neretai būna, kad ir žodis,  paimtas į kitas ausis, neretai būna išgirstas ne taip, kas pabandyta per jį pasakyti.
Manau, be Bėtės paramos būčiau nesunkiai suradęs (gal net išgirdęs),eilėraštį, kurį atkakliai ji rodė ir kurį mūsų laikų Dobroliubovai ir Belinskiai išmetė iš literatūros tekstų ir, apstatę kuolais, uždarė jį namų areštinėje. Taip manė jie, kad, nelaimingasis, pasiliks  be saulės ir uždus, taip maniau aš,  o jis  -prašau kur! – išskobtas krivūlėje. Skaitau ir, regis, pirmą kartą  taip aiškiai suprantu, ką parašęs:

Na, ir tikėki savo akimis!-
Mažam taškelyje sutilpusi žvaigždė...
Atrodo, žarija  didesnė negu ji,
Negu pražydusi pavasariu  gėlė.

Dabar  jau niek akivaizdesnio man nebuvo, tik ji, tik krivūlė. Tik  dangaus  sūnaus Balso žodžiai, tik  žalčio lazda, parodanti kokios begalybės, kokios didelės talpos viename  mažame taškelyje... „Betgi tai galėtų tapti mano malda,- pagalvojau, -  bent čia, atėjus prie krivūlės, tiesiantis  bent  mintimis apglostyti pasaulį, kuris įvairiausiai miniatiūrų pavidalais  užrašytas krivūlėje“.
Ir toliau jau  kaip maldą:

Todėl ir vėl save paraginu  mintim-
Pagerbk malda, kol protas nesuvokęs,
Ką savo akimis regi.„

- Melskimės, - pasakė  Vidinis. Ir  vedančiojo balsu:

Tikiu, kad  vienąkart už laiko tolių
Ir ta  žvaigždė, taškelyje  dangaus,
Laivus Visatos keliuose priglaus –

Ir bus skaudu, kai atsigręžę atgalio,
Kolumbų sūnūs  pamatys –
Išnyko žemė vyzdžiuose akių,
Net taškeliu  savęs nerodo...