Kaip du upokšniai, tik į vieną susilieję...
Lyg švyturys migloj juodoj, tamsioj, tirštoj...
Ugningu viesulu mana erdve praskriejai,
Nustūmęs užmarštin, paslėpęs nežinioj
Kas buvo iki šiol. Tapai tu man brangiausias.
Ištryniau viską aš, sulydžiau tuos metus
Į vieną visumą, savęs net nepaklausus,
Aklai tikėdama, kad niekad neišdžius
Sraunios tėkmės vaga vidinės mūsų upės,
Kad esatis kas metai skleisis pumpurais.
Trapiai virpėdamas gegužis mus užsupo,
Išskalbęs ilgesį namų baltai, baltai.
Ne ašaros. Sušilę tik varvekliai tirpsta.
Atskriejęs gaivus šuoras palietė lengvai.
Tie šalti mėnesiai pabodę... Šitas virsmas
Ir tavo švelnūs žodžiai – tiktai man vienai.
spika
2012-03-07 09:27:16
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2012-03-07 22:57:30
Labai gražus
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2012-03-07 17:21:10
Du upokšniai ir virsmas. ;) Jaučiu...
Vartotojas (-a): Girinukas Mi
Sukurta: 2012-03-07 15:03:43
Emocionalus eilėraštis. Pavadinimą būtų galima lyriškesnį sugalvoti.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2012-03-07 14:27:16
Toks šiltas, jausmais išmatuotas, plaukiantis.
Vartotojas (-a): Laimužė
Sukurta: 2012-03-07 12:08:48
Gyva jūsų tėkmė...gražiai neša:)
Vartotojas (-a): PelėdaitėS
Sukurta: 2012-03-07 11:01:25
Pabuvau svečiuose malonioje aplinkoje/
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2012-03-07 09:47:28
Graži banga...pavasarinė :)...