Kaip du upokšniai, tik į vieną susilieję...
Lyg švyturys migloj juodoj, tamsioj, tirštoj...
Ugningu viesulu mana erdve praskriejai,
Nustūmęs užmarštin, paslėpęs nežinioj

Kas buvo iki šiol. Tapai tu man brangiausias.
Ištryniau viską aš, sulydžiau tuos metus
Į vieną visumą, savęs net nepaklausus,
Aklai tikėdama, kad niekad neišdžius  

Sraunios tėkmės vaga vidinės mūsų upės,
Kad esatis kas metai skleisis pumpurais.
Trapiai virpėdamas gegužis mus užsupo,
Išskalbęs ilgesį namų baltai, baltai.

Ne ašaros. Sušilę tik varvekliai tirpsta.
Atskriejęs gaivus šuoras palietė lengvai.
Tie šalti mėnesiai pabodę... Šitas virsmas
Ir tavo švelnūs žodžiai – tiktai man vienai.