Per nemigą prigludus minčiai,
Širdim bandau ją apsvarstyt:
Dalinčiau vien, o gal dar imčiau?
Dalinčiau. Man bereikia tik
Saulėlydžio, aušros... ir laiko –
Ne kartą dar priglaust savus.
Vėliau, many nesusilaikęs,
Išsprūsta noras nekuklus:
Praeiti leisk lėtu žingsniu
Pažįstamais takais daug kartų,
Ilgai ieškok, kuriuo raktu
Anapilio vartus atvertum...
...........................................
Guldau mintis ir suprantu,
Kiek daug lig šiol davei man Tu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-03-07 15:04:59
tegul raktas geriau būna pamestas, nereikės atrakinti tų durų...
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2012-03-04 23:19:12
Ilgai ieškok, kuriuo raktu
Anapilio vartus atvertum---> šios dvi eilutės neblogos, visa kita galima lengvai braukti
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2012-03-04 10:03:40
Taikliai parinkti žodžiai ir įvaizdžiai būsenai atskleisti.
Anonimas
Sukurta: 2012-03-04 09:51:33
Brandus, prasmingas eilėraštukas, išlaikyta logika kiekvienoje eilutėje, nėra bereikalingų žodeliukų)
Patiko tas nekuklus noras - prašymas leisti lėtu žingsniu praeiti pažįstamais takais )