Per nemigą prigludus minčiai,
Širdim bandau ją apsvarstyt:
Dalinčiau vien, o gal dar imčiau?
Dalinčiau. Man bereikia tik
Saulėlydžio, aušros... ir laiko –
Ne kartą dar priglaust savus.

Vėliau, many nesusilaikęs,
Išsprūsta noras nekuklus:
Praeiti leisk lėtu žingsniu
Pažįstamais takais daug kartų,
Ilgai ieškok, kuriuo raktu
Anapilio vartus atvertum...
...........................................
Guldau mintis ir suprantu,
Kiek daug lig šiol davei man Tu.