Kas nežinom, kad geri atsiminimai žmogaus sielą sušildo.  Bet pirmiausia, žinoma, reikia juos turėti. Kol jaunas, žalias, tai ne skriauda, kaip jie atrodo -  gyveni net negalvodamas įsivelti į kokią nors gražesnę atsiminimų puokštę, bet tas, pačias gražiausias, dažniausia dovanoja likimas. Lig šiai dienai dar vis paieškau naujų užrašų, kuriuose vienaip ar kitaip, žinomų ir nežinomų man autorių, minimas šis, toli nuo Šklėrių sodžiaus, atsiskyręs Grigų (Raulų) vienkiemis. Ir net neabejoju, kad toks rūpestis išliks iki paskutinio baliaus paskutinės man skirtos taurės, tačiau suvokiu, kad ir pačiam reikia nepasigailėti savęs ir padaryti daugiau negu, atrodytų, įmanoma – šie užrašai jau irgi sunkaus vargo darbas, bet, anot papūgėlių: pirmyn, vergai, nužemintieji.    
Palygindamas varno Goliaus užrašus su savais, jaučiu, kad nepaisant, jog rašoma apie tą patį vyksmą, tačiau jo atspindys mudviejų galvose gan skirtingas. Man buvo labai nepaprasta išgirsti Geltonžandžio ištartą Balsui frazę, esą: „Mano visoje dienotvarkėje tėra tik viena žinia – pasistengti būti visur, kur esu reikalingas“ ir žingeidu sužinoti iš kur jis žino, kad reikalingas. Tuomet mąstymams laiko nebuvo, nes tuoj pribloškė jo žodžiai apie būtinumą „paskambinti bent vienu varpeliu, kad dar gyvi, kad esame ir žadame būti.“ Negalėjau suabejoti, kad apie varpelį kalba kaip „Lietuvio kalendorių“, bet visiško įsitikinimo  nebuvo - Geltonžandis, nešinąs krivūle, pasirodė tokiam pokalbiui pasibaigus, o patį  kalendorių priglaudė savyje Šventoji. Neatrodė, kad ir kiti suprato apie ką čia taip skaudžiai pasakė Geltonžandis, bet buvo aišku, kad su Balsu pažįstami, tačiau (bent paskutinį kartą) išsiskyrę be savitarpės pagarbos. Surastas ir vienas kito adresu pasakytas kandesnis žodis, atrodė, jiems teikė užslėptą malonumą. Logiška buvo manyti, kad Dangaus sūnus Balsas, išgirdęs apie Vilniaus arkikatedros statybos vietą ir bendrai - apie bažnyčių užgesintus aukurus, savo burnos nepaliks be atsakymo. Bet yra įvykių, kur bent jų fragmentuose, protingiausia pabūti žiopliu – tiesiog reikia būti ir žiūrėti, girdėti, kas vyksta. Panašiai elgėsi negausi prie titnagu užkurtos ugnies susiėjusi publika – nutilo net galvoje krebždėjusios papūgėlės, o svarbiausiu veikėju kurį laiką tapo Geltonžandis, sustojęs kažkada buvusio perkūnsargio vietoje, kuris tik atsiminimuose. Mintys užkaito, sujudo it jūra subangavusi ir man jau atrodė, kad realybėje matau, kaip perkūnsargis sužaliuoja, šviečiasi, šakojasi, pavirsta gyva pušele ir vos save beišlaikau, kad, pašokęs ant kojų, nenubėgčiau prie jos apsikabinti ir pabučiuoti nepaisant, kad iš tikrųjų ten su krivūle, pasistiebęs į ūgį, stovi žaltys. Tačiau dabar vis jautriau suokiu, kad mano užmačios apsikabinti ir pabučiuoti atgijusią iliuzijose pušelę, nelieka niekinės, bereikšmės. Darosi įdomu atidžiau pamąstyti, o kas būtų, jeigu būtų. Turbūt ne šiaip sau atsiranda noras štai ir tokį dvasios pakylėjimą įterptį į užrašus. Net manau, kad žmogui nevertėtų nereikšmingais vertinti netgi nerealizuotų ketinimų. Galbūt jų dalioje slypi sunkiai įskaitomas, tačiau prasmingas turiniu  užrašas- nepasirodyti viešumoje savo visuma, o pasilikus kokia tai dalimi Savyje, Savęsp (i), teikti šiai daliai gyvastį, auginti, puoselėti ir galop paliudyti vaizdais kaip sužaliuoja perkūnsargiai net ir po daug metų, kai jis išnykę.  Ir kaip neatsiminti Salomėjos. Nėries:
          Akmenys paplentėm kauks,
          Sužaliuos lazda.
          Lauk manęs, kai nebelauks
          Niekas niekada.
Bet šis atsiminimas tuomet į galvą neįkrito. Ir gal dabar  nebūtų atsiradęs, beje, lyg priverstinai, lyg įsakmiai pareikalaudamas dėmesio sau, jeigu dvasioje nebūtų išgirsta, kad  šie reiškiniai, pažįstami giminystės ryšiais, prašosi sudėti juos į vieną vietą, kad atsirastų arčiau vieni kitų. Ar ne todėl tokio poreikio prie užkurtos titnagu ugnies  pamačiau sužaliavusį perkūnsargį, Žaltį, laikantį krivūlę, kurią Dangaus sūnus Balsas vadino lazda. Aš, kaip ir kiti, beje, ją irgi geriau supratau kaip lazdą, o kad jos forma neįprasta, tai tokie dalykai nepaneigia lazdos esmės. Tačiau  ir aš, ir kiti (bent dauguma) nebuvome priešiškai jai nusiteikę ir vadinant ją krivūle, burnoje darėsi saldžiau. O akims ir ausimas darbo taip pat netrūko...
- Suprantu, kad  atėjai įsitikinęs, jog labai reikalingas esi. O kad atėjai ne pro duris, o pro langą, tai, regis, tau nieko nereiškia, - paklausė Balsas Geltonžandį, - tačiau ir vėl pasikartodamas ir klausimu, ir sugrįžimu prie Šventosios: - O gal aš klystu, Šventoji? -Bet Šventoji irgi labai apdairiai:
- Kad ir per kaminą, betgi tai žaltys.
- Gerai, aš ilgai netrukdysiu, nors šį ugnis man duoda teisę užsidėti ant galvos karūną, bet kad akių dangui nedegintų, to nedarau. Manau, bus progų parodyti, kad ji nemenkesnė už Vilniaus arkivyskupo pijusę ir mitrą, kai jos abi kartu ant jo galvos. Beje, jis irgi lazdą turi. Nesvarbu, kad tai ne manosios kopija, bet mūsų žinių krivūlės aplenkia bažnytines lazdas, - žinojo kaip žodį tarti Geltonžandis.
- Ir vis dėlto stabų pasaulio egzistencija baigėsi. Bet iš tikrųjų, beveik neįtikėtina, kad iki šiol užsilikęs vienas kitas  užkampis, kaip štai Čepkeliai su jo prieigomis, įskaičiuojant, žinoma, ir Šklėrių ir Kūdzavario raistus. Net melioracija nepadėjo.
- Netgi labai padėjo. Nemažiau kaip kirvis Anykščių šileliui, - ramiai atsiliepė Geltonžandis ir padeklamavo:
          Visa prapuolę; tik ant lauko pliko
          Kelios pušelės apykraivės liko!..
          Skujom, šakelėm ir šiškom nuklotą
          Kepina saulė nenaudingą plotą.
- Beje, - dar paprašė, - būk paslaugus, Dangaus  sūnau, ir perduok  geriausius mano linkėjimui ponui Antanui. O iš  Anykščiu šilelio mes patys mokomės atkusti, atsigauti. Bet atėjau čia ne dėl to. Man svarbiau prie šios ugnie pasakyti: prisiminkim, pagalvokim, supraskim, kiek daug laiko praėjo, kai šią krivūlę laikė tikrieji vaidilos. Daug laiko, kaip ir jie išnykę, o jeigu koks  apsišaukėlis atsiranda, tai daugiau negarbės, negu naudos. Sakykit, ponai, ką turėčiau su ja daryti, kuomet tiek nedaug vilties, kad į tautos būtį sugrįš senovės prabos žyniai?
- Ne kartą esu sakęs - numesk šitą lazdą į šalį, - vėl kandžiai mestelėjo Balsas.
- Tas tiesa. Taip ne kartą  sakei, bet gal todėl dar ir Čepkeliai su prieigomis yra, kad jos nenumečiau, - labai ramiai atsiliepė Geltonžandis, apvaikštinėdamas giliu  žvilgsniu visą ugnies aplinką su jos publika. O varnas Golius, pajutęs jį, irgi:
- Ne, senovės prabos žyniai nesugrįš. Deja, deja. Nesugrįš. Bet ačiū dievams, kad aš to nežinau, - sumojo sparnais ir pakilęs aukštai viršum ugnies ir  mūsų,  pakibo nepajudėdamas iš užimtos erdvėje vietos ir: - Va čia, kur dabar mano kojos, buvo to perkūnsargio viršus. Ak, kokie  gražūs toliai iš čia regėti,  -  toli už Grūdos, toliau  už Ūlos, lig  Merkio, lyg Nemuno. O ten jau ir Merkinė, Druskininkai, Liškiava. Į  jokia karietą tokio vaizdo neįkelsi, - sakė kone kalbą varnas  iš „perkūnsargio“ viršūnės, o nusileidęs prie žalčio dar vis apsivyniojusio aplik  atnešą krivūlę ir žengęs žingsnį ten šen vėl kaip jam įprasta ryžtingai:
- O Geltonžandis teisingai pasakė,  kad  jo darbotvarkėje svarbiausia ateiti ir  būti ten, kur labiausiai reikia. Regis, kad taip.
- Beveik taip, - atsiliepė Jotas. - Bet ar neprasmingiau  būtų  sužinoti, ką  konkrečiai  reikėtu į „Lietuvio kalendorių“ ‚ įrašyti. Ko pageidauja?
- Tegu bus pasakyta ir tai, bet kol kas negirdžiu liudijimo, kodėl turėtume  pripažinti, kad jo pasirodymas mūsų kompanijoje reikalingas  ar  būtinas, - neužmiršo klausti Balsas.
- Todėl, Dangaus  Sūnau, kad jo atnešta krivūlė pagaminta  iš  tos pačios pušies, kuri čia daug metų stovėjo perkūnsargiu. Tai aukščiausia jos šaka. Jau viršūnė. Aš ją  atsimenu ir ačiū dievams, kad dabar pažinau. Netgi nėra  reikalo, kad Geltonžandis liudytų mano žodžių tiesą.. Drąsiai ją  liudiju savo senatve. Šita pušelės šaka man pažįsdama. Dažnai ant jos tupėdavau, norėdamas ramiai apžvelgti visą šilinių dzūkų kraštą.  Kai miške, tai ji, pušelė, netgi buvusi aukštesnė. Augusi ant kalnelio netoli Miselio balelės Žmonės, kaip ir dabar- šaukia balAle, bet ir jos jau nėra- tik šėku apžėlusi įduba. Nežinau pušelės metų, kaip kad ir savo, nežinau, bet kai Napoleonas per Nemuną ėjo, jau buvo labai aukšta..
- Goliau, betgi tai jau 200 metų.
- Galbūt, galbūt. Neskaičiuoju, bet tai, ką sakau, yra tiesa. Man buvo protinga matyti, kaip Napoleonas per Nemuną keliasi, o paskui, kaip žiemą per jį šliaužia rogėmis atgal. Buvo smagu, kad be Šv. Onos bažnyčios...