1

Vienu klausimu sutarėm: į senatvę Tau dar ne metas. Apimliai į ten neskubama, nesiveržiama, kartais patys save pailsusioje akimirkoje paguodžiam, visai ten nenorėdami patekti, tarsi toje senatvėje be jokių pastangų tapsime ir išmintingi, ir protingi, ir visa žinantys. Juk taip nėra, tiesiog pagal save „prisitaikom“ taip vadinamą „pasaulį“, tikriausiai jis turi lemiamą įtaką, tiesiog kitomis akimis pažvelgiame į tai, kas nuo mūsų norų ir lūkesčių mažai kas priklauso. Sutinku: ne visi prisimatuojam save ir Kitą, daugeliui „aš“ taip ir pasilieka absoliučiu vertinimo kriterijumi, nors  neturiu jokių teisių jų poelgius ar pasirinkimus vertinti, o jo labiau teisti.
   „Aš“ –  reiškia, jog iš anonimiškos visumos, jau švarioje ir tuščioje sąmonės drobulėje įrėžtas išskirtinumas, individualumas, asmens nepakartojamumas, dažniausiai tampantis imperialistinio vertinimo alfa ir omega, gimdantis „mano“ – savininką, kuriam išties savinimasis nepriklauso, „užvaldykite“ – taria Jahvė tai, kas jums nepriklauso, tai, kas ne jūsų, tai, kas niekada nebus „mano“, „šventa nuosavybės teisė“.“Žinau, kad gimiau laisvas“, - sako Ruso, - „bet po to kiekvienas žingsnis buvo prievarta.“ Antra šios ištarmės dalis labai išraiškinga, net ir komentuoti lyg ir nėra ko, bet pirmoji dalis glumina žinojimu, imperialistiniu tvirtinimu, kad „aš“ gimiau „laisvas“. Tarčiau: pasmerktas išgyventi laisvės akimirką, įsibūti laisvėje. Žinojimas pasmerktinumui, nes „gimiau laisvu“, reiškia imperialistinį sprendimą, išsivadavimą iš pasmerktinumo, žmogiškumo imperatyvą, iškylanti absoliučiu savo sprendimu, tarsi gimęs žmogaus kūdikis esąs laisvas, tik po laisvo gimimo atsiranda individo prievarta. „Per gyvenimą tokią naštą užsikari visokiausių primestų tradicijų, įtaigų, svetimų minčių, kad paskui ilgai reiktų grynintis (nebeieškau).“ Šie Tavo žodžiai  patvirtina Ruso ištarmę. Nors ištrynus šį žmogiškąjį antstatą: kultūrą, religiją, mokslą, visas žmogiškumo apraiškas, mąstau, jog neliktų ne tik „gimiau laisvas“, bet ir pasmerktinumas laisvei taptų neįmanomas, nes tik žmogiškumo erdvėje atsiranda ir „pasmerktinumas laisvei“, ir „gimiau laisvas“.
   Pradžios mąstymas nepriklauso nuo mano norų „būti pradžioje“, kaip minėjau, ši akimirka yra man Nežmogiškumo dovana, paskatinusi išeiti į šį kelią, nes pati išgyventa akimirka bekalbė,. Esmo žaibas, estezė, liepsnovaizdis, iki kalbinis Tikrovės „įsiveržimas“ į primargintą kalba sąmonę, skausmingas įrėžis į prievarta ir patiklumu pripildytą „Aš“ žmogiškumą. Norisi šį akimirkos išgyvenimą pavadinti „tiesos akimirka“, nes jos atsiradimas atėjo ne iš žmogiškumo, o iš absoliučiai ne kalbinės Tikrovės kaip dovana mirtingajam. Aš net nebandžiau ir nebandau jos įpinti į žmogiškąją kalbinę tradiciją, paprasčiausiai nėra žodžių ir ženklų, juos reikia bandyti surasti kalbinėje tradicijoje, šią išgyventą akimirką išreikšti bendravimo ženklais, suvokiamais (prasmingais) kitų žmogiškųjų individų, kuris reikštųsi kaip individuali abstrakcija (prasmė) suvokėjo sąmonėje, betampančia reikšme, nuoroda į reikšmingą tradicijos potyrį. Be išgyventos Esmo žaibo akimirkos, kitas postūmis į šį kelią yra A. Šliogerio filosofija, išsiskirianti iš kitų Vakarų ir Rytų kalbinių tradicijų autentišku novatoriškumu, grįžimu prie pamatinių filosofijos ištakų – senųjų graikų išminties.