Ilgesio virpėjimu kvėpuosiu,
vizijos nerealumo buvimu...
Dar akimirką Tave sapnuosiu
deginančiu jausmo tikrumu.
Vėlei mirsiu – vėlei prisikelsiu
sielos blyksnyje tikrovės gimimu
ir tyloj paskendus nesuvokiamybę gersiu –
karštą Meilę iš Tavų delnų...
Lašą šilumos savy paslėpsiu,
kad galėčiau degti Tavo artumu,
jei Tu šiandien ar rytoj išeisi
iš trapios akimirkos nutvilkytos spalvų...
Vėtra
2006-07-05 12:05:04
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2007-11-09 12:35:21
dainuočiau Tavo šį tekstą...
:)
II eilutė:
nerealumo buvimas-kiek per sunkus junginys...
Vartotojas (-a): pagulbis
Sukurta: 2006-07-05 13:13:12
Kaip grazu!