Ilgesio virpėjimu kvėpuosiu,
vizijos nerealumo buvimu...
Dar akimirką Tave sapnuosiu
deginančiu jausmo tikrumu.
Vėlei mirsiu – vėlei prisikelsiu
sielos blyksnyje tikrovės gimimu
ir tyloj paskendus nesuvokiamybę gersiu –
karštą Meilę iš Tavų delnų...
Lašą šilumos savy paslėpsiu,
kad galėčiau degti Tavo artumu,
jei Tu šiandien ar rytoj išeisi
iš trapios akimirkos nutvilkytos spalvų...