Mes buvom paukščiai
Nakties skraiduoliai
Sklandėm virš ežero
Palei pat vandenį
Pirštų galais brėždami
Lyg žodžius lyg ženklus
Liepei tūpti
Ir aš susipjausčiau pėdas
Mes buvom vilkai
Bėgom per girią
Laisvi ir nesulaikomi
Kvėpdami į save
Sodrų tankmės kvapą
Nesidairydami
Mėtėm pėdas
Vienas nuo kito
Aš pamenu pėdas
Įspaustas drėgnam
Marių smėly
Ir kontūrus
Blėstančio silueto
Paryčiui
„Ir vėl neplautom kojom į lovą?!“
Atgijo namų šeimininkė
„Aš dievinu tavo pėdas“
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Manęs čia nėra
Sukurta: 2012-02-26 23:18:16
ir aš dar išimčiau:
"'Liepei tūpti
Ir aš susipjausčiau pėdas"
Būtų nepakartojamas :)))
Vartotojas (-a): Manęs čia nėra
Sukurta: 2012-02-26 23:16:42
Eilėraštis puikus. Magiškas be jokių burtažodžių. O Ramunė Vakarė kaip visada teisi :). Tikrai, visai nereikalingas (netgi gadina) tekstas kabutėse.
Anonimas
Sukurta: 2012-02-26 20:56:46
talpios pėdos. prasmingai parašyta
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2012-02-26 20:03:43
Nepripėduota, bet gerų minčių pabarstyta...
Anonimas
Sukurta: 2012-02-26 19:28:34
Tiek gilios minties čia... Patiko.
Anonimas
Sukurta: 2012-02-26 18:49:40
tikrai painokai sumėtyta, bet pabaigoje viskas išaiškėja..
Anonimas
Sukurta: 2012-02-26 18:43:03
toks laisvas, laisvas kvėpavimu ))
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2012-02-26 18:14:22
lyg meditacija :)
pabaiga tikrai žavi :)