Tiek žinoti, kiek čia pakalbėjusi Bėtė, ne tiek mažai, bet Sausio 13 –sios nuotykių Odisėja nesibaigė. Taip, neįtikėtino pajausta - pamatyta nemažai, bet, matyt, kad kaip viena bėda nevaikšto, taip ir tokios rūšies dalykai mėgsta būti drauge arba bent netoliese vienas kito. Mūsų dėmesys nesiblaškė - buvome  susikaupę tik vienam reiškiniui ir neatrodė, kad jį galėtų savo imlumu pranokti kiti. Net nepamatėme, kaip netoliese palikto Šventosios apsiausto prieeigoje pasirodė masyvi lazda. Sustojo ir galima buvo manyti, kad ji įsmeigta į žemę. Kita vertus, kai tokį daiktavardį matai miške, akys dažniau jį priima, kai jauną medelį, užklupta negalios ir jos išdžiovinta dar belaikomą šaknų. Tokie vaizdeliai smėlėtoje šilinių žemėje nereti, bet pasirodžiusi „lazda“ net ramioje, be jokio vėjelio dienoje krutėjo, lingavo, alsavo gyvybe. Tačiau atrodė, kad jai įprasta atsargiai apsižvalgyti ir veiklą tęsti, neprarandant proto ir įvertinus aplinką. Taip pakrutėjusi, palingavusi ji lėtai, grakščiai it povandeninio laivo į paviršių pakelta antena, „nuplaukė“ arčiau ugnies. Bet tai jau ne tik lazda, o nepalyginamai turtingiau – aplink ją apsivyniojęs ir išdidžiais iškėlęs į viršų gražią galvą, o žeme tempdamas dar ilgoką uodegą, yrėsi, plaukė žaltys. Lengvai, tyliai, nesuprantamai, bet pagavus vaizdą akimis, burna žiojosi, nemokėdama prakalbėti žodį, o judesiai stingo, kūnas lyg medėjo – darėsi statiškas, nejudantis, lyg nesavas. Net tingi suprasti, kad prieš akis štai dar vienas galybės pasireiškimas per įvairovę, kuri čia pat, šalia, bet ji atitolinta nuo kasdienybės ir protas nepasirengęs jos priimti ir pripažinti – šliužas netgi nešliaužė; jis nešė neįprastos išvaizdos lazdą, tik kaip suvokti - kur? Laiko nesigalėjo, kelionės neskubino lyg norėdamas palepinti mūsų akis ir padėti atsiminti, kaip gilai žmogus nuo gamtos įėjo į save, kad jau nepažįsta net savo dievų. Ir bent aš lyg laukiau ir bijojau, kad štai, išsinėręs iš žvilgančios odos, prieš mus sustos teisėjas, rūsčiu, šaltu žalčio žvilgsniu apdalins mane, Vidinį, gal net Dangaus sūnų Balsą, paštininkę Genę ir kiekvieną  bestovintį ant žmogaus kojų ir turinti jo pavidalą. šitaip smerkdamas dėl iššvaistytų dvasinių vertybių. Aiškesnio suvokimo neišsirutuliojo, bet mintyse prisiminiau, ką tik išgirstą Balso prisipažinimą ir padėką, kad prie titnago ugnies neužmirštame paminėti ne tik Žemės, bet ir Dangaus Sūnų ir dukterų.
- Dzieduli, čia tai jau ne iš tos operos, kurią žinau. Tikrai ne, - sušnabždėjo Šventoji.
- Šventoji, kuštukai namus gadina, - nepiktai pabarė Balsas. Todėl galima buvo net pamanyti, kad ši Sausio 13-tosios ceremonija surengta ir surežisuota, kad nieko atsitiktinio nevyksta. Net ir žalčio su jo nešama lazdas pasirodymas. Dievai sugrįžta pasižvalgyti po savo senovę ir, matyt, kad ji jiems dar rūpi. Ir mano, ir varno Goliaus, ir paštininkės Genės, ir Vidinio, ir raidžių Atės, Bėtė ir Joto atsiradimas Grigų apleistame vienkiemyje yra sąmoningas renginys. Atrodė, kad dabar protingiausia laukti ir bandyt suvokti, kad ledynmečiai ir žmoguje atšyla, ir tikriausiai ne savaime, o įtaigojami priežasčių, kurie visą gamtą renka į krūvą ir niukina atlikti apleistus, ar net nepradėtus, bet reikalingus darbus, atnaujinant pasaulio kūrimą tiesiog iš dvasios, iš žodžio. Bet stop – pamatęs taip ateinantį žaltį su jo nešama lazda, nuščiuvo ir Dangaus sūnus. Bet vis tik jis pirmasis prakalbėjo jam:  
- O tu šauniai, Geltonskruosti, atrodai. Kai įsikibęs į lazdą, netgi labai šauniai, - pasakė.
- O, Dangaus sūnau, - neskubėjo jam atsiliepti žaltys. - Nežinau ką ir beatsakyti. Argi tai lazdą? Tai – krivūlė. Negi dangus toks aukštas, kad iš jo ir tokių dalykų nematote. Taip, tai krivūlė, ji priartina mus prie žinojimo, tačiau su sąlyga, kad atsirastų rankose žmogaus, gebančio su ja susikalbėti.
- Su lazda?
- O, Dangaus sūnau, gerbdamas tave, dar kartą sakau, - tai krivūlė. Ir, beje, atsiranda iš to paties medžio, kaip ir kryžius. Tik krivūlė pirma, o kryžius jau po jos.
Žaltys, nepaleisdamas krivūlės, išsistiebė, galvą pakėlė aukštai ir tik varnas Golius, sumojęs sparnais, galėjo pakilti aukščiau jo. Žinoma, dar ugnies dūmai su retkarčiais ugnies pabertomis kibirkštimis, bet dūmai sklaidėsi, kibirkštėlės geso, varnas išliko ramus ir protingas, o žalčio reginys mano akims darėsi vis jaukesnis. Ne be jo, atrodė, paramos atsiminiau, kad būtent toje vietoje, kur jisn toks aukštas mums pasirodė, seniai seniai stovėjo perkūnsargis. Kas besuskaičiuos, kiek kartų iš savo vaikystės kiemo juo sliuogiau į dangų? Nei melstis, nei nuodėmių išpažinti, o šiaip sau. Bet taip norėta ne tik man – kiemas buvo pilnas didelių žmonių, bet mažesnių visuomet daugiau. Tuomet netgi Vidinis nebuvo didelis – ir jis atkakliai bandė įsliuogti į dangų, tačiau lemtis tarp mūsų išsirinktojo neieškojo. Bet dabar jis buvo ryžtingesnis ir nepaisydamas reikia - nereikia, įsiterpė į Balso ir Geltonskruosčio pašnekesį:
- Atsiprašau, bet netyčia atsimenu, kad toje vietoje, kur dabar  stovite su krivūle, buvo žaibolaidis...
-Bent tuomet manėme, kad tai perkūnsargis.
- Na, taip. Tuomet perkūnsargis, - nesipriešino Vidinis ir pasakęs  „atsiprašau“, prikergė: - Tuomet visi norėjome įlipti dangun.
- Jeigu ten tik tokie ponai, kaip Balsas - ar vertėjo? - kandžiai mestelėjo Geltonžandis ir linktelėjęs jo pusėn: - Nesupykite ir gal net pripažinkite – Toks dangus visų aukurų ugnį užgesino. Beje, labai negarbingai. Ar galėjom tikėt, kad ant jų pelenų bažnyčias  pastatys. Ir nesakyk, o Dangaus sūnau, kad ne taip, kai žinai, kad ir Vilniaus arkikatedra pastatyta ant Perkūno šventyklos pelenų ir griuvėsių.
- Suprantu, kad  ne šiaip sau čia atėjai, - nutraukęs užslinkusią tylos pauzę, pasakė Balsas ir žvilgterėjęs neaukštos Saulės pusėn: - Atsiprašau, bet toks susitikimas mūsų darbotvarkėje neįrašytas. O gal aš nežinau, Šventoji? -  klausdamas atsigręžė į Šešiasdešimt septintą Biblijos knygą, kuri neypatingai sklandžiai švytravo viršelio žiburėliais. Pirmą kartą neaiškiai toptelėjo mintis, kad jos švyturėliai pridengti žmonių kaukolėmis Turbūt mirusių. Jos neryškios, bet vis dėlto. O į Balso žodžius žaltys atsiliepė:
- Mano visoje dienotvarkėje tėra tik viena žinia – pasistengti būti visur, kur esu reikalingas. - Ir jau  atsigręžęs ir net truputį pašliaužęs link manęs:  - Suprantu, kad „Lietuvio kalendoriuje“  vietos kitam įrašui jau nebelikę? Reikia surasi, reikia paskambinti bent vienu varpeliu, kad dar gyvi, kad esame ir žadame būti.
Varnas  Golius savo atsiminimuose, prisiminęs šį pokalbį, parašė:
„Buvau sumanęs jau mirti. Tyliai, kažkur ten, kur ir aš nežinau, bet išgirdęs Geltonskruostį, netikėtai pagalvojau: o juk protingai dziedulis sumanė pats sau nuosprendžius skelbti. Jeigu visuotina žinia nebūtų paskyręs paskutiniam savo baliui konkretaus laiko, argi kas būtų suklusę, išgirdę, pagalvoję, kad svarbiausia mūsų pareiga pasirūpinti, kad bent į savo mirties laiką įeitume kaip į šventę. Kita vertus, taip jau esam sutverti, kad gražiausiuose baliuose atrastume ir sau vietelę. Ir tąkart, dar Geltonskruosčiui neįteikus krivūlės, buvau įsitikinęs, kad  ji netrukus atsiras dziedulio rankose“...
Ir jau kitame atsiminimų puslapyje:
„O Žalty, o Geltonskruosti, laimingos kelionės tau ir tavo dzieduliui padovanotai lazdai. Žiema, bet šį kartą ir ji be sniego. Iki dziedulio baliaus (2039m. Vandenio laiku), belikę tik žvakėms uždegti, o dabų jam parengti  (ir pačiam pasirengti) daugiau negu aibė. Ir būtų  bjauru, nesupranta, jeigu mano, varno Goliaus, vieta Dziedulio baliuje būtų tuščia. “