Santrauka:
Žmogaus gyvenimo prasmingumas
Pageltę lapai blaškosi po kojom,
Brendu per juos, tarytumei sapnuoju.
Galvoj klaidu, lyg išpustyta vėjo,
Ten neseniai rimta mintis kirbėjo.
Gyvenimas ratu, ir taip kas metai,
Aukštom bangom, kriokliais, juodais verpetais,
Ir pasidžiaugt atoslūgiais nespėji,
Žiūrėk, jau blaško rudeniniai vėjai.
Kūkaliais bręsta valandos bevaisės.
Jos tarsi smiltys pro pirštus išbyra,
Nesugrąžinsi jų, nebepakeisi.
Galbūt reikėtų tik menkiausio spyrio,
Ir nestatytas obeliskas skleisis
Darbais, kuriais kitų tu nenuvylei.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2012-02-25 15:00:35
toks savianalizės persmelktas
kūkaliai - geras žodis:)
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2012-02-24 21:04:42
Gerai Kapsė sako :)
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2012-02-24 12:29:57
Gera mintis, bet vien spyris, manau, neišgelbės - būtinas naujas požiūris į savigarbą.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-02-24 11:35:06
na, toks dvasingas, geros mintys
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2012-02-24 10:23:10
nebūkim kūkaliais...:)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2012-02-24 02:50:44
Gal sprigto pakaktų :) O iš tiesų, tai tikrai geras darbas - sonetas, bet ne seilėtas, mintis patiko.