Pageltę lapai blaškosi po kojom,
Brendu per juos, tarytumei sapnuoju.
Galvoj klaidu, lyg išpustyta vėjo,
Ten neseniai rimta mintis kirbėjo.

Gyvenimas ratu, ir taip kas metai,
Aukštom bangom, kriokliais, juodais verpetais,
Ir pasidžiaugt atoslūgiais nespėji,
Žiūrėk, jau blaško rudeniniai vėjai.

Kūkaliais bręsta valandos bevaisės.
Jos tarsi smiltys pro pirštus išbyra,
Nesugrąžinsi jų, nebepakeisi.

Galbūt reikėtų tik menkiausio spyrio,
Ir nestatytas obeliskas skleisis
Darbais, kuriais kitų tu nenuvylei.