Kai kaitra apsiveja rankom mūsų kūnus
Ir perkreipia mintis link vandens tėkmių,
Nugludintais kotais masažuojam pūsles.

Čerkšt čerkšt čerkšt ratais

Tirpsta lengvumas,
Perleisdamas vietą nuovargiui.
Maldaujam, jog atsikvėptų laikrodžiai,
Leisdami tą patį ir mums.

Čerkšt čerkšt čerkšt ratais

Ir tik tada, kai kūnus užlieja drėgna vėsa,
Pamirštame įdrėskius, pajutę laisvę,
Norime bėgti kalnais į svyrančią saulę,
Nepaisydami dulkių ir vabzdžių rūko.

Čerkšt čerkšt čerkšt ratais

Naktimis mus palaimina miegas,
Dovanodamas tą patį sapną,
Kuris atkartoja dienos vaizdinius:
Su grėbliais ir šakėm kaitros akivaizdoje.

Čerkšt čerkšt čerkšt ratais