Pribarstyta dangaus žiburių,
Bet mėnulis į debesį nyra,
Pasivogęs vėl manąją lyrą -
Tad save liūdesy skandinu.
Kai bandau pasikviesti eiles,
Čia jos liūdesio kojom ateina,
Sielos stalčiaus raktelį pamaino
Ir neleidžia to tikrojo rast.
Nekviestąsias mintis kaip išgint?
Nesibeldusios braunas į vidų,
Nors bandau jas įtikint: paklydot!
Ir viešnių šių nenoriu priimt -
Lyg minkštam lopšyje jos vis supas...
Bunda rytas, prašvis jau netrukus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-02-21 23:00:12
taip minkštai ir lengvai nuplazdėjo
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2012-02-21 22:25:30
Gražiai,lengvai-..
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2012-02-21 22:24:02
nuotaikingas ir mielas, šviesus
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2012-02-21 19:40:21
be galo dainingai ir šviesiai
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2012-02-21 17:35:59
Labai patiko :)
Anonimas
Sukurta: 2012-02-21 09:02:35
Vaizdingai ir talpiai gražiai čia tos mintys vis supas...