Pribarstyta dangaus žiburių,
Bet mėnulis į debesį nyra,
Pasivogęs vėl manąją lyrą -
Tad save liūdesy skandinu.

Kai bandau pasikviesti eiles,
Čia jos liūdesio kojom ateina,
Sielos stalčiaus raktelį pamaino
Ir neleidžia to tikrojo rast.

Nekviestąsias mintis kaip išgint?
Nesibeldusios braunas į vidų,
Nors bandau jas įtikint: paklydot!
Ir viešnių šių nenoriu priimt -

Lyg minkštam lopšyje jos vis supas...
Bunda rytas, prašvis jau netrukus.