Eik,
nestok,
neatsigręžk
Man spindulingai žiūrint
į tavas akis.
Nebūk jautri,
jautrumo pakanka.
Būk skaisti,
skaistumo trūksta.

Išbarstyk raineles
į grakštų žingsnį po dvi.
Rudąsias,
gerokai trapesnes nei žaliosios,
kaip rytinės rasos lašeliai
pasaulio krašte,
galėsim susisukt
mažaaukščių skvere,
prisidegt greitu gyvenimo ritmu.
Šarvai suminkštės
sielos gaisrui temdant protą.
Risnoju dūmams iš paskos
aukštai pakėlęs galvą.
Lyg Žana d‘Ark laisvas.
Kava aplieju Petro šalmą.
Už kiekvieną rutinos ekspresą susimoku,
tik po to nurašau į lavoninę.
Ne kiškis aš –
bailys po šarvais.

Skausmingos meilės
nemigos aparate nepamerksi.
Teks kolekcionuoti pačiam.
Skrosti numeruotus puslapius.
O nemokant tinkamai suimti –
nusideginti pirštus.
Juos kvepinsi ir tu,
laikydamas už spygliuoto kotelio.

Lapai nuskabyti.
Kotelis nuskurdęs,
tik apsvilintas žiedas
dar padebesiais skrajoja
su poterių kryželiu rankose.

Tai viskas, ką tau teturiu.
Prieš eidamas miegoti atiduosiu.
Tik taip užmigsiu.
Neva saugus.
Pats su savim,
o gal pagaliau pats be savęs.
Kojinytėms užmigti pavyko –
aš gyvenu.
Maišydamas jau ištirpusį cukrų,
norėdamas į dangų kilti dar saldžiau
atšalusiam puodely.

Verčiu puslapius
kas sapną po du,
bet ryte prabėgi tu –
garbanoti spinduliai akina,
žinutės užkištam butely ištirpsta
iki vienetų ir nulių
(nulių daugiau).

Nenuskintas žiedas laukia nakties.
Laukia vakaro
nelaukia aušros.
Egzistuoja dabar, gyvens vėliau,
jam tik užsnūst šią sekundę tereikia.

Paniūniuok lopšinę pralėkdama.
Į kaktą nebučiuok...
Iš laimės neužmigsiu...