Santrauka:
Bespalviais deimantais žiūri dangus,
Beribiuose dryžiuose pėdsakai liko.
Dryžuotiems vieškeliams maldą šnabždėsiu,
Nuglostytiems vėjų ir žvyro nagų.
Nutolstančiam gausmui ranką ištiesiu
Prigulus ant kelio šalto delnų.
(Bespalviais deimantais žiūri dangus,
Beribiuose dryžiuose pėdsakai liko.
Nuėjo žmogus tik aštuonis metrus,
O įspaudai amžiams ant kelio paliko.)
Rasotom blakstienom gyvenimą slėpsiu.
Pradingo už posūkio viskas, kas buvo...
Dar tyliai ant vieškelio maldą šnabždėsiu,
O žmonės kalbės: „Tokia jauna žuvo".
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2006-07-04 20:15:21
idomus :)
Vartotojas (-a): ančių virkdytoja
Sukurta: 2006-07-04 18:14:24
tik neapsirėdyk kaip Ana Karenina : )>
gražu galvoti, bet pagalvok kaip su rankomis vietoje gera.
Anonimas
Sukurta: 2006-07-04 16:12:39
toks įdomus. savotiškai.
turi kažkokio vidinio žavesio. savotiško...
nuglostytų vėjų pagailo, - jie tarsi koks nuvertintas auksas.
"Nuėjo žmogus tik aštuonis metrus," - nelabai tiko prie pačio eiliaus, kažkaip jį labai susilnino.
"Dar tyliai ant vieškelio maldą šnabždėsiu," - prasminga, atsižvelgus į eiliaus tematiką.
įdomus darbas, kurpinas ilgesio, skausmo, nusivylimo. jausmingas ir nuoširdus. patrauklus, kaip sakiau, turi savotiško žavesio. nors kalbama apie mirtį, bet jaučiu kažkokį jaukumą. nors šaltis čia ryškus.
Pastebėjimas: mano nuomone, tekstas kabutėse galbūt per nuogas. atskleidžia visą mintį, gal reiktų paslėpti, kad skaitytojas, pats bandytų mintį suprasti... tada lieka daugiau vietos interpretacijai. bet čia tik mano nuomonė.