Dryžuotiems vieškeliams maldą šnabždėsiu,
Nuglostytiems vėjų ir žvyro nagų.
Nutolstančiam gausmui ranką ištiesiu
Prigulus ant kelio šalto delnų.

(Bespalviais deimantais žiūri dangus,
Beribiuose dryžiuose pėdsakai liko.
Nuėjo žmogus tik aštuonis metrus,
O įspaudai amžiams ant kelio paliko.)

Rasotom blakstienom gyvenimą slėpsiu.
Pradingo už posūkio viskas, kas buvo...
Dar tyliai ant vieškelio maldą šnabždėsiu,
O žmonės kalbės: „Tokia jauna žuvo".