Jei būtų taip, kad čia pavasaris ir žydi
Tada gal susigundyčiau (nors nežinau)
Pieštuko nusitvėrus aprašyti,
Nes nutapyti juk kebliau
Kaip žvelgiant šonu – lūpų kauburėlis,
Kai drėgnos , blizga nuo šviesos
Ir jei laikysi taip pakėlęs
Prie jų puodelį – aprasos
Nuo šilto kvapo, tokio bendro
Ar tu žmogus, ar gyvulys
Jei nuosekliau – tada pribrendo
Jau laikas aprašyt akis
(Nes nosies neaprašo niekas)
Bet kai atsimenu – žvelgi
Rudom akim ir krenta sniegas
Ir minus dvidešimt penki.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2012-02-20 19:49:39
šyptelėjau:)
Anonimas
Sukurta: 2012-02-20 19:12:32
ne kaip, greičiau kai, antram stulpiuke.
Anonimas
Sukurta: 2012-02-20 19:11:09
pavyzdžiui aš nesidroviu aprašyti savo nosį. ji didelė, beveik neatsekamai ilga, nei pradžios, nei pabaigos. aš esu didžianosis.
būna ir mažų nosyčių, kaip kauburėlis...
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2012-02-20 11:57:27
Puiki mintis - aprašyti nosį :)
Man patiko :)
Anonimas
Sukurta: 2012-02-20 11:54:04
želmuonėlis - vos gyvas, bet šiltas.
Vartotojas (-a): pasiklydusi_tamsoje
Sukurta: 2012-02-20 10:55:07
Smagus darbas:) Visą laiką šypsojausi:)