Jei būtų taip, kad čia pavasaris ir žydi
Tada gal susigundyčiau (nors nežinau)
Pieštuko nusitvėrus aprašyti,
Nes nutapyti juk kebliau

Kaip žvelgiant šonu – lūpų kauburėlis,
Kai drėgnos , blizga nuo šviesos
Ir jei laikysi taip pakėlęs
Prie jų puodelį – aprasos

Nuo šilto kvapo, tokio bendro
Ar tu žmogus, ar gyvulys
Jei nuosekliau – tada pribrendo
Jau laikas aprašyt akis

(Nes nosies neaprašo niekas)
Bet kai atsimenu – žvelgi
Rudom akim ir krenta sniegas
Ir minus dvidešimt penki.