Ir velniop šitą vakarą visą,
Ir jokios paskutinės nakties,
Nes tokių jau per daug priviso,
Ir kažin, ar po to palengvės.
Taip norėčiau – juk daug kas sau leido –
Užsimiršti kas (ir ar) esu,
Tik pajusti, kaip glaudžias prie veido
Kitas veidas. Maloniai vėsu.
Taip norėčiau pamiršt savo kūną.
Ir pavirsti truputį daugiau
Nei esu – kai tik šiaip sau būnu
(Laimei šito dar jam nesakiau)
Nesvarbu, kad tai greitai baigsis
Daug greičiau nei pražys lazda,
Ką žinai – jei likimas leistų
Paskutinė gal bus kita.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2012-02-19 22:23:51
į mėgstamiausius
Vartotojas (-a): Rudenė
Sukurta: 2012-02-19 20:58:46
"juk daug kas sau leido"
Buvo pražuvo:))
O eilėraštuko mintis gan gili:))
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2012-02-19 19:58:33
!
tyliu.
Anonimas
Sukurta: 2012-02-19 16:06:34
atrodo toks švarus, išbaigtas. Patinka, nors ir ne mano skonio:)
Anonimas
Sukurta: 2012-02-19 13:11:53
su geru vidiniu užtaisu:)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2012-02-19 13:02:59
Šauniai parašyta. Ir velniop... :)
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2012-02-19 12:38:14
Jaunatviškas protestas prieš įsisenėjusį požiūrį. Nemanau, kad viskas greitai baigsis, o reikėtų.