Ir velniop šitą vakarą visą,
Ir jokios paskutinės nakties,
Nes tokių jau per daug priviso,
Ir kažin, ar po to palengvės.

Taip norėčiau – juk daug kas sau leido –
Užsimiršti kas (ir ar) esu,
Tik pajusti, kaip glaudžias prie veido
Kitas veidas. Maloniai vėsu.

Taip norėčiau pamiršt savo kūną.
Ir pavirsti truputį daugiau
Nei esu – kai tik šiaip sau būnu
(Laimei šito dar jam nesakiau)

Nesvarbu, kad tai greitai baigsis
Daug greičiau nei pražys lazda,
Ką žinai – jei likimas leistų
Paskutinė gal bus kita.