Ji paplitusi, bet neįvardyta, todėl sunkiai atpažįstama, nes slepiasi po darbštumo kauke.
Kokie tikinčiųjų į vargą požymiai? Jie kasdien nukryžiuoja save ir savo artimuosius, sakydami ir tikėdami, kad tai daro gyvenimas. Jų kasdienybė yra darbas, sotus, bet prastas maistas ir laiko neturėjimas, o jų šventės yra tik daugiau maisto ir laukiančių darbų sąrašo betikslis vardijimas. Jie neturi darbo sistemos, todėl dažnai nuo nepabaigto darbo šoka prie kito, kurio irgi nepabaigs, nes visur nebespėja. Todėl jų darbų sąrašas ne trumpėja, o nuolat ilgėja, suteikdamas jiems svarumo jausmą ir nepatyrusiųjų pripažinimą. Jie neskaičiuoja darbo valandų ir nepripažįsta pelnyto poilsio , nes manosi turintys darbo daugiau už kitus. Jie didžiuojasi darbu įsivarytomis ligomis ir jų nepaisymu. Jie vertina žmones beveik vien tik pagal darbštumą. Geriau atrodančius ir geriau gyvenančius jie laiko veltėdžiais. Tai istoriškai susiklostęs požiūris, kurio jie nepajėgūs pakeist.
Tie žmonės sėja, bet nepjauna. Beveik niekada. Ar jie ima prastą sėklą, ar tiesiog ją apdoroja netikėjimu gauti derlių? Kaip bebūtų, derlius jiems- kažkoks tolimas ir nerealus, jiems svarbu sėti, kad visi matytų, jog jie padarė viską, ką galėjo... Ir jei esi greta tokio žmogaus, tai aplinkiniai dažniausiai tave apkaltins nusipjaunant to vargšo derlių. Ir tik netikintys vargo religija, arba nuo jos išsigydę, aiškiai matys, kad  derliaus nebūna.