Šaltais upeliais iš akių,
Supainiotais jausmais ir žodžiais
Lėtai, nedrąsiai einam nelygiu keliu,
Ir vis dar juokiamės, vadinami bepročiais.
Neliko to skanaus paslaptingumo,
Jau per saldu, neslystam, nepargriūnam.
Kai nuobodu, apsipilame tirštais dūmais,
Ir tik nebyliai nusišypsom kvailam abejingumui.
Mes jau nebe tokie...
Jausmai.
Mažėja juoko, daugėja žodžių.
Naktis. Kartu. Ne amžinai.
Dabar, akis užmerkę, mes pasiduodam grožiui.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2012-02-17 15:59:28
Nežinau, gal kaip poezijai kiek per... nežinau. Bet daina būtų labai labai stipri.
Patiko.
Vartotojas (-a): laiptinė į dangų
Sukurta: 2012-02-16 17:35:13
:D rūkėt kada kaljaną mašinoje? kai pro dūmus nieko matyti nebeįmanoma :D
Anonimas
Sukurta: 2012-02-16 16:52:58
Paaiškink tu man, kaip galima apsipilti tirštais dūmais?
Vartotojas (-a): cedele9871
Sukurta: 2012-02-16 11:53:04
Taip ir gyvena žmonija.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2012-02-16 09:25:30
Įdomus turiniu.
Vartotojas (-a): laiptinė į dangų
Sukurta: 2012-02-15 23:15:25
ačiū už nuomonę:) eilėraštis labai asmeniškas, kiekviena eilutė, kiekvienas žodis turi prasmę. tai žodelis nebyliai taip pat ne be reikalo toje vietoje:)
Vartotojas (-a): sada
Sukurta: 2012-02-15 20:52:49
man patiko.