Šaltais upeliais iš akių,
Supainiotais jausmais ir žodžiais
Lėtai, nedrąsiai einam nelygiu keliu,
Ir vis dar juokiamės, vadinami bepročiais.

Neliko to skanaus paslaptingumo,
Jau per saldu, neslystam, nepargriūnam.
Kai nuobodu, apsipilame tirštais dūmais,
Ir tik nebyliai nusišypsom kvailam abejingumui.

Mes jau nebe tokie...

Jausmai.
Mažėja juoko, daugėja žodžių.
Naktis. Kartu. Ne amžinai.
Dabar, akis užmerkę, mes pasiduodam grožiui.