Giesmė, kurios tu mokaisi, nėra geidimas
ir ne maldavimas to, ką galiausiai pasieksi;
Giesmė yra būtis. Lengva tik Dievui.
R. M. Rilkė „Sonetai Orfėjui“
Vertimas į lietuvių kalbą A. Šliogerio
Kai beslystanti atbraila iš po kojų,
Ir mintys popieriniais laiveliais į niekur išplaukia,
Vien tik akinanti mirksnio šviesa lig tamsos gelmių,
Tarp esu ir daugiau niekada.
Tiesa tampa labai paprasta:
Esam, nes gimsta daugiau,
Nei į tamsą sugrįžta.
Duota buvo neaprėpiamai daug,
Kaip galimybė sugerti iš taško į tašką.
Kalno papėde jauna, balta drobule moteris
Skuba, ištiesus rankas, į mažą, baltais rūbeliais,
Tarp didelių, baltų likimo paukščių klykiantį iš siaubo berniuką.
Prieš srovę praeitį atplukdžiusi atmintis.
Žaibo kirtis kamiene – nebūties užgijęs randas.
Nesurandės būties švytintis, neužgesinamas mirksnis -
Tamsos pragarmės paviršiaus krašteliu beslystantis.
Žilagalvis berniukas vis dar čia, tarp baltų likimo paukščių.
Atskaičiavusi metsakė*, šilo prieblandoje baltą paukštį sudraskė.
* gegutė
Ražas
2012-02-14 09:14:57
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2012-02-25 23:41:02
Plačiai atsivėrė....
Anonimas
Sukurta: 2012-02-14 18:53:05
Tas balto paukščio sudraskymas tarsi neaprėpiami jausmai... )
Anonimas
Sukurta: 2012-02-14 11:51:18
Iš visų trijų šis įtraukė labiausiai. Tartum būties ir laiko atodangos - talpus vaizdas, apnuogintos prasmės. Gelmė, į kurią nerti tuo pat metu ir gera, ir skauda. Lyg gniaužčiau šlapią šilką, nesuvokdama, ar iš jo sunkiasi lietus, ar kraujas...